2016 m. liepos 22 d.

„Aš skaiTAU“: 5 vienos vasaros knygos pagal Rytį Zemkauską

Autorius niekada nerašo knygos tik sau – jis skiria savo kūrinį artimam draugui, pasauliui, Tau. O kaip dėl skaitymo? Ar knygas skaitome tik sau? Ar tai tik individualus aktas, intymus ir vartotojiškas? O gal galime dalytis tuo, ką skaitome, ką patiriame, ką suprantame? Gal atradus savo gyvenimo knygą verta ja užkrėsti ir kitus? 

Portalas Delfi.lt ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka projektu „Aš skaiTau“ siekia kiekvieną iš mūsų paskatinti pasidalyti su kitais skaitymo malonumu, iššūkiais bei atradimais. Kiekvieną savaitę projekto ambasadoriai, dalydamiesi tuo, ką skaito, sieks užkrėsti ir Jus dalijimosi džiaugsmu. Juk aš skaiTau, vadinasi – ne tik sau. 

Nuotraukos autorius Tomas Vinickas

5 vienos vasaros knygos pagal Rytį Zemkauską

Šią vasarą noriu pasiūlyti jums poezijos. Poezijos knyga yra nuostabus palydovas per atostogas, mat leidžia mėgautis trumpomis akimirkomis. Tarsi saulė, tai pasirodanti, tai vėl pasislepianti už debesų. Eilėraštis palieka laiko pabūti su savo mintimis ir sužinoti tau pačiam svarbią tiesą. O tada jau galima eiti maudytis.

Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Szymborska yra didi humanistė. Jai rūpi žmogus, jai gaila žmogaus, jis jai juokingas. Ji žiūri į žmogų su didžiuliu susidomėjimu, o sykiu ir labai atlaidžiai. Jei norite, kad ir jums būtų atleista, skaitykite W. Szymborską.

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.

Stipriausia Gedos knyga. Jis pats tą pripažino, nors ir apgailestavo, kad taip kukliai išleista. Kita vertus, jei pavyks ją gauti, sutiksite, kad „Babilonas“ patogiai telpa kišenėje. Rašant šią knygą poetą nešė tokia milžiniška jėga, toks baugus gaivalas, kad galop jis ėmė melstis. Taip gimė mūsų literatūros šedevras.

Transtromer Tomas. Prisiminimai regi mane: eilėraščiai. – Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997.

Buvo nedaug užsienio asmenybių, su kuriomis svajojau sukurti „Pasivaikščiojimus“, tačiau Tomas Tranströmeris visada buvo tarp tų trijų ar keturių man svarbiausių. Poetas ir muzikas su nuostabia klausa peizažui, modernus ir kartu archaiškas. Skaityti Tranströmerį yra tas pats, kas staiga sustabdyti automobilį vidury autostrados, išjungti variklį ir išgirsti žiogus.

Pranas Morkūnas. Dainuoja degeneratas: dadaistiški imažinistiniai eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1993.

Morkūnas rašė anos Lietuvos laikais, bet tuomet jo poezija taip ir nebuvo išspausdinta. Vėliau – juolab. Ir tik 1993 m. iš juodraščių buvo atkurti ir galiausiai publikuoti dadaisto tekstai, įrodantys, kad jau tada pas mus ėmė rastis tikra miesto poezija, labiau tinkanti slam’ui negu spausdintam tekstui. Patiks ne visiems, čia gausybė blevyzgų ir nesąmonių, tačiau manau, kad žmonės, kurie niekada neblevyzgoja ir nedaro nesąmonių, galiausiai tampa teroristais.

Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

Skaitau nuostabius Čepauskaitės tekstus ir galvoju: va gi lygiai taip norėjau parašyti. Lygiai tais pačiais žodžiais. Lygiai lygiai. Su šia knyga, manding, D. Čepauskaitė pagaliau galutinai susidorojo su pas mus gyvavusiu nesusipratimu, vadinamu „moterų poezija“. Nėra tokio daikto gamtoj. Nes aš irgi lygiai lygiai taip noriu rašyti, o aš ne moteris, ir ką?