2016 m. rugpjūčio 22 d.

„Aš skaiTAU“: E. Kačkutė ir moterų literatūros perlai

Moters, moteriai, apie moterį – deivės, įkaitės, mąstytojos ir kūrėjos. Tokia yra šios savaitės Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir DELFI rubrikos „Aš skaiTAU“ kryptis. Nuorodas dėlioja literatūros tyrinėtoja, moterų literatūros specialistė dr. Eglė Kačkutė: norintiems ne tik į moterį (šalia ar savyje) pažvelgti, bet ir ją matyti. Galbūt vėliau – jau nuolatos.

„Literatūra – tai tekstiniai žmogiškos patirties liudijimai. Moterų literatūra liudija moterų patirtį ir apmąsto jų egzistenciją. Gera moterų literatūra tai daro paveikiai, stilingai, paisydama meninių kriterijų, drauge sąmoningai juos laužydama. Moterys, kaip ir vyrai  ar kitaip save apibrėžiantys žmonės, yra įvairios, tokios yra ir jų patirtys, ir tekstinės tų patirčių išraiškos. Be to, pastarosios keičiasi keičiantis pasauliui ir moterų padėčiai jame. Ar tos patirtys ir tekstai gali būti universalūs? Jei moterų egzistencijai suteiksime universalios vertės – taip. Štai penki lietuvių skaitytojoms ir skaitytojams prieinami, man labai patinkantys lietuvių literatūros šedevrai ir kanoniniai Vakarų moterų literatūros kūriniai.

Giedra Radvilavičiūtė, Suplanuotos akimirkos, Šiąnakt aš miegosiu prie sienos.
Tai dvi knygos, du esė rinkiniai, tačiau kai skaitai vieną po kito, sudaro logišką to paties gyvenimo pasakojimą, nes tai – „gyvenimo rašymas“ (vad. autofikcija). Niekas kitas taip jautriai ir tiksliai neužfiksavo moterų, ypač išsilavinusių ir kūrybiškai angažuotų, jausenos politinio Lietuvos lūžio akimirką ir pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais nei Giedra Radvilavičiūtė. Skaitykite ir duokite paskaityti jaunutėms savo dukterims, kad įsivaizduotų, koks galėjo būti jausmas lauktis pirmagimio per langą stebint parlamentą apsupusius sovietų tankus, naktimis laukiant grįžtant ten budinčio vyro. Šiuose tekstuose puikiai dera posovietinio gyvenimo Lietuvoje realijos, filosofiniai, socialiniai, meniniai apmąstymai ir neprilygstamas pasakotojos humoro jausmas.

Liūnė Janušytė, Korektūros klaida.
Tai unikalus tarpukario Lietuvos bohemos gyvenimo Paryžiuje au féminin pasakojimas. 1938 m. pasirodžiusi ir 2011 m. perleista knyga neįtikėtinai šiuolaikiška, herojės nuotykiai man net primena mano pačios studijų metus didžiojoje sostinėje. L. Janušytės stilius kandus, satyriškas, sodrus, o mąstymas – žaviai ir feministiškai anapologetiškas. Taip ji svarsto apie galimą savo vedybinį gyvenimą su Paryžiuje sutiktu Morisu: „Lietuva... Antilų salos... Palanga... Kokosų palmės... Konrado kavinė... Klykiančios beždžionės... / Jo motina juoda, gal dar juodesnė nei jis, raukšlių išvagotu veidu, o ant kaklo virtinė įvairiaspalvių kiaušiukų. Delnu prisidengusi akis nuo saulės, ji žiūri į mane ir stebisi: ko aš visą dieną tūnau ant jūros kranto, kelius apsikabinusi? Ko aš vis žiūriu į vandenį ir ką galvoju? Ir apie ką, bendrai, moteris gali tiek daug galvoti? / Namuose juk užtenkamai būtų darbo, užtenkamai namų ruošos – moteriai juk visad darbo yra! O aš nuo ryto iki saulės nusileidimo sėdžiu ant jūros kranto ir žiūriu mėlynon tolumon.“

Doris Lessing, Auksiniai užrašai.
Šis 1962 metais Jungtinėje Karalystėje išleistas romanas – postmodernistinės struktūros, tačiau realistine maniera parašyta knyga apie dviejų menininkių, apsisprendusių nekurti šeimų, tačiau ieškoti visaverčių santykių, gyvenimą ir kūrybą seksualinės revoliucijos metais. Į istoriją knyga įėjo kaip meninis tekstas, kuriame pirmą kartą minimas moteriškas tamponas. Menstruacijų aprašymas įkomponuotas romano kulminacijoje, siekiant atskleisti kaip reikšmingai rašytojos Annos Vulf(!) gyvenime dera politinis angažuotumas, motina, meilužė, kūrėja ir moteris. Nepaprastai įkvepianti knyga apie mąstančias, kuriančias, gyventi nebijančias moteris. Drauge tai knyga apie septintojo dešimtmečio, kolonijų netekančią, tačiau dar kapitalistine netapusią Angliją.

Sylvia Plath, Stiklo gaubtas.
Tai taip pat autobiografinis, vienintelis amerikiečių poetės Sylvios Plath romanas, išleistas likus mėnesiui iki jos savižudybės. Nenuostabu, kad tai beviltiškai juoda knyga, klinikinei depresijai suteikianti teksto pavidalą. Stiklo gaubtas čia simbolizuoja vidinę depresija sergančio žmogaus atskirtį. Tačiau tai ir be galo grakščiai parašytas romanas apie talentingą, mada besidominčią, jauną ir labai gražią merginą, jos požiūrį į karjerą, šeimą, vietą pasaulyje. Ji suteiks nepakartojamo skaitymo malonumo ir neapsaugos nuo depresijos, tačiau išmokys ją atpažinti savyje ir artimuosiuose.

Marguerite Duras, Meilužis.
Marguerite Duras proza garsi emociniam krūviui neadekvačiu sakinio taupumu. Šis daugybę kartų perrašytas, taisytas ir redaguotas, 1984 m. Goncourt’ų premija  apdovanotas romanas – ne išimtis. Tai autobiografinis ir pats asmeniškiausias iš M. Duras tekstų, kuriuo ji sprendžia sudėtingus savo santykius su alkoholike, psichiškai nestabilia, tačiau besąlygiškai ir aistringai mylima motina. Kartu tai romanas apie prancūzų kolonializmą Indokinijoje, jaunos mergaitės intymaus gyvenimo pradžią, rasizmą, skurdą ir kūrybingumą. Šis subtiliai ir estetiškai erotinis kūrinys – viena gražiausių mano skaitytų knygų apie motinos ir dukters santykius ir mergaičių paauglystę.“