Trys vakarai, skirti istorijai per dokumentinių filmų režisieriaus S. Beržinio kūrybą pažinti

Prabėgus šventėms, kviečiame iš poilsio režimo išeiti palengva – skirti tris malonius vakarus dokumentiniam kinui. Balandžio 19–21 dienomis žiūrovams bus suteikta išskirtinė proga susipažinti su dokumentinių filmų režisieriaus Sauliaus Beržinio kūryba.

S. Beržinio vaidmenys ir patirtis kultūros ir meno pasaulyje iš tiesų įspūdingi. Kino režisierius, operatorius, dramaturgas, kino pedagogas, prodiuseris, kino studijos „Kopa“ meno vadovas, Nepriklausomų Lietuvos holokausto tyrimų archyvo steigėjas ir vadovas, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys, ne vieno prestižinio kino festivalio garbingus apdovanojimus pelnęs režisierius – ši asmenybė Nacionalinėje bibliotekoje pati pristatys savo filmus. Kruopščiai atrinktoje programoje jų bus net 10.


PROGRAMA


Balandžio 19 d., trečiadienis, 18–20.30 val.


„Lopšinė motinai“ (1983 m., 20 min.)

Diplominis S. Beržinio darbas, skirtas poetui, dramaturgui Justinui Marcinkevičiui. Temą baigiamajam darbui režisierius pasirinko įkvėptas vienos J. Marcinkevičiaus frazės apie savo motiną: „Niekas taip lig šiol negyvena manyje, kaip jinai. Ir niekas taip nekalba manimi, kaip jinai.“ „Keturiolikos metų netekęs motinos, J. Marcinkevičius pasakodavo, kaip ji praskaidrėdavo dainuodama. Tačiau jo tėvas, kai lankiau jį vienkiemyje, teigė priešingai – ji nedainuodavusi, net klausos neturėjusi. Įkalbinėjama dainuoti, ji sakydavo, kad iš dainų negyvensi, reikia darbus dirbti“, – pasakoja S. Beržinis. Režisieriaus teigimu, šis filmas – tai „Lietuvos valstiečio istorija, jo kiemas, per kurį eina kariuomenės, o jis tuo metu tiesiog aria žemę, augina medį ar sūnų“.

„Direktyva „R“. Nevykdyti!“ (1987 m., 20 min.)

Tai filmas apie Lietuvos kariuomenės vadą generolą Vincą Vitkauską. Režisierius prisimena, kad Lietuvos kino studijai pasiūlius šią temą, jis nedvejodamas pasišovė jos imtis. Anot S. Beržinio, jo vaikystei būdinga „virtuvės mokykla“. Kalbama buvo tylomis. Iš senelio jis sužinojo, kad Lietuva kadaise buvo nepriklausoma, turėjo savo prezidentą ir daugelį kitų dalykų. „Kokia gi nepriklausomybė galėjo būti 1940 m., jei pats Lietuvos kariuomenės vadas buvo rusų šnipas?“ – senelio žodžius mena filmo autorius. „Antano Smetonos generolas ir rusų šnipas“ – šis „titulas“ režisieriui įstrigo dar vaikystėje. Kurdamas filmą, S. Beržinis vyko į Pamaskvę, tačiau V. Vitkausko asmens bylos jam gauti nepavyko. Filmas tuometinės Lietuvos nomenklatūros kurį laiką buvo draudžiamas.

„...aš negaliu sugrįžti“ (1988 m., 20 min.)

Filmas, skirtas muzikui, literatui, kultūros veikėjui, LTSR kultūros ministrui Juozui Banaičiui. Jis rašė spaudoje meno ir muzikos temomis, daug prisidėjo prie Vilniaus konservatorijos ir muzikos mokyklų steigimo, muzikinės kultūros ugdymo Lietuvoje. 1946–1967 m. buvo vienas iš Lietuvos respublikinių dainų švenčių rengėjų. 1958 m. jo iniciatyva Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įkurtas Lietuvos estradinis orkestras, o Vilniuje, Vingio parke pradėta ir šiandien visiems puikiai žinomos estrados statyba. Filme apie J. Banaitį pasakoja žmona, aktorė, pirmoji šalies profesionali režisierė moteris Kazimiera Kymantaitė, prisiminimais dalijasi draugai ir bendražygiai: režisierius Juozas Miltinis, dailininkas, tapytojas Antanas Gudaitis, žymus kompozitorius ir pedagogas Julius Juzeliūnas, filosofas, pedagogas, redaktorius, partinis, politinis bei visuomenės veikėjas Romualdas Ozolas, politikas, visuomenės veikėjas, meno, muzikos ir kultūros istorikas Vytautas Landsbergis ir kt.

„Ant Žalalendo kranto“ (1987 m., 10 min.)

Filmas apie... filmą. „Disneilendo įkūrėjas – Jungtinių Amerikos Valstijų kino filmų prodiuseris, režisierius, scenarijų rašytojas, įgarsintojas ir animatorius legendinis Voltas Disnėjus, o kas yra Žalalendo kūrėjas? – šypsodamasis klausia S. Beržinis ir pats atsako: – Žalalendą sukūrė Vytautas Žalakevičius.“ Tai – vienas garsiausių Lietuvos kino režisierių, apie kurį pasakojimai netyla iki šiol, o filmai vis dar ypatingomis progomis transliuojami per įvairas mūsų šalies televizijas ir demonstruojami kino teatruose. „Ant Žalalendo kranto“ – tai dokumentinis pasakojimas apie V. Žalakevičiaus filmo „Savaitgalis pragare“ kūrimą. Režisierius prisimena, kaip V. Žalakevičius, pamatęs jo kalbos ištrauką, pasirinktą S. Beržinio filmui, liko savimi nepatenkintas ir paprašė leisti pačiam parašyti rusišką vertimą (filmas buvo rodomas rusų kalba). Taip ir nutiko. Filmą įgarsino aktorius Artiomas Inozemcevas. Pastaraisiais metais S. Beržinio kino studijoje filmas atnaujintas. Šio filmo lietuviškas variantas Nacionalinėje bibliotekoje bus rodomas pirmą kartą.

„Greimas“ (1991 m., 50 min.)

Pats brangiausias režisieriaus filmas. Algirdas Julius Greimas – lietuvių kilmės prancūzų semiotikas, kalbininkas, mitologas, eseistas, vienas žymiausių šiuolaikinės semiotikos atstovų, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas. „Susitikti su juo buvo mano didžiulė svajonė“, – sako S. Beržinis. Apie šią asmenybę režisierius žinojo iš pogrindinės spaudos. Čikagoje JAV lietuvių leistame literatūros, meno, sociologijos ir politikos žurnale „Metmenys“ buvo skaitęs ne vieną straipsnį ir žavėjosi jo įžvalgomis. A. J. Greimas filmuotas Prancūzijoje, Paryžiuje ir jo apylinkėse, kur jis buvo įsikūręs dveji metai iki mirties. Filmą finansavo tada dar jaunas verslininkas, dabar – garsus politikos ir visuomenės veikėjas Gintautas Babravičius.

Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė 2017-uosius A. J. Greimo metais, kadangi šiemet bus minimos 100-osios eseisto gimimo metinės. Priimtame nutarime pabrėžiama, kad A. J. Greimo metinės yra įtrauktos į Paryžiuje vykusioje UNESCO konferencijoje patvirtintą 2016–2017 m. minimų sukakčių sąrašą, kuriame yra per 40 pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui, istorinei atminčiai svarbių datų.


Balandžio 20 d., ketvirtadienis, 18–20.30 val.


„Namie vieni“ (2007 m., 35 min.)

Filme pasakojama apie ekonominės migracijos išskirtas šeimas, kai tėvams išvykus uždarbiauti į užsienį vaikai paliekami gyventi Lietuvoje. Laikinai – kol tėvai susitvarkys gyvenimą ir atsistos ant kojų. Tačiau laikinumas tęsiasi metų metus, o susitikimas vis atidedamas... „Emigracija – tai siena tarp tėvų ir vaikų, – sako režisierius. – Kas šio filmo tikslinė grupė? Visi: visuomenė, emigrantai ir tie, kurie ruošiasi tokiais tapti. Galbūt šis filmas privers susimąstyti dėl vaikų ateities anapus Lietuvos.“

„Vėjelis iš Lietuvos“ (2008 m., 83 min.)

Dokumentinė kino saga apie Utenos krašto 1863-ųjų sukilimo tremtinių ainių likimus Užvolgės stepių Čiornaja Padinos kaime. Nors lietuviškai kalbančių ten likę nedaug, vaikai vis dar mokomi skaityti lietuviškai. „Įdomu, kad visi ten kalba uteniškių tarme, dainuojamos dainos uteniškių tarme“, – pažymi režisierius.


Balandžio 21 d., penktadienis, 18–20.30 val.


„Vėliava iš plytų“ (1988 m., 30 min.)

Filmas apie tragišką sovietinės armijos eilinio Artūro Sakalausko likimą, paremtas tikra istorija. 1987 m. kalinius gabenusiame traukinyje vidaus kariuomenės eilinis A. Sakalauskas sušaudė skriaudikus iš savo kuopos. Jie atvirai tyčiojosi iš eilinio jo vežamų kalinių akivaizdoje, engė kaip lietuvį, kankino, žemino ir prievartavo. Po įvykio A. Sakalauskas pabėgo, buvo gaudomas, nusprendė pasiduoti, tada buvo teisiamas ir kalinamas. Ilgai psichiatrų tirtas A. Sakalauskas buvo pripažintas nesuvokusiu savo veiksmų, tačiau būtent jo poelgis atvėrė pasibaisėtiną „dedovščinos“ problemą visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Sąjūdis įdėjo daug pastangų siekdamas jį išgelbėti, ir tai pavyko. Filmas ne sykį nominuotas įvairiems apdovanojimams ir pelnęs pirmąsias vietas tarptautiniuose kino festivaliuose.

„Įveikiant kodą 0“ (2009 m., 28 min.)

„Pamesto čigoniuko, augusio svetimoje šeimoje, istorija, – taip kūrinį pristato režisierius. – Sulaukęs galimos pilnametystės, jis kreipėsi į pasų poskyrį, kad jam būtų išduotas piliečio pasas. Tačiau tikrasis vaikino amžius buvo tik nuspėjamas. Gydytojų išduota pažyma apie galimą jo pilnametystę suteikė teisę gauti asmens dokumentą, tačiau jame asmens kodo vietoje buvo įrašytas skaičius 0.“ Filme kalbinami romų integracijos į darbo rinką projekto koordinatoriai, vadovai, romų bendruomenės atstovai.

„... ir širdis iškeliauja“ (2009 m., 34 min.)
Filmas apie transplantacijas. „Yra donoras ir yra žmogus, kuriam reikia donoro, – svarsto filmo autorius. – Mes nežinom, kuo tapsim rytoj... Kalbėti apie donorystę – tai kalbėti apie nesavanaudišką meilę žmogui. Nesavanaudiško gerumo pavyzdį. Šiais laikais tai labai svarbu. Aš kuriu filmus tada, kai, visų pirma, noriu kažką išsiaiškinti pats sau.“

Paskutinę peržiūrų dieną režisierius pristatys ir Geros valios fondo projektą, šiomis dienomis kuriamo dokumentinio filmo „Mayn Vilne“ ištraukas ir fragmentus iš dokumentinio miuziklo „Dingę Sacharoje“ (2017 m.).

Susitikimuose dalyvaus filmų kūrėjai ir herojai. Nacionalinė biblioteka, organizuodama režisieriaus S. Beržinio kūrybos retrospektyvą, tikisi atverti savo lankytojams šio puikaus filmų kūrėjo ištyrinėtus istorijos puslapius.

Laukiame jūsų Nacionalinės bibliotekos Kino salėje, V a. Įėjimas laisvas.

Sekite renginio naujienas „Facebook“ paskyroje ›

Birželis
P A T K Pn Š S
1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30

Parodos