Suprasti praeitį – žinomų žmonių nuomonės apie giminės istorijos svarbą. I dalis

Rugpjūčio 19–25 d. Vroclave (Wroclaw, Lenkija) vyks 83-ioji IFLA konferencija „Bibliotekos. Solidarumas. Visuomenė“. Prieš šį reikšmingą tarptautinį įvykį Nacionalinėje bibliotekoje rengiama IFLA lydinčioji konferencija. Joje viena iš nagrinėjamų temų – istorinės ir kultūrinės atminties išsaugojimo ir skatinimo problemos. Prisidėdama prie prasmingo tarptautinio įvykio laukimo, Nacionalinė biblioteka kreipėsi į žinomus Lietuvos žmones, prašydama pasidalinti mintimis apie genealogijos ir giminės istorijos žinojimo svarbą. Savo nuomonę išdėstė mokslininkai, istorikai, žurnalistai, ekonomistai. Dalinamės jų atsakymais.

Jolita Steponaitienė © Vygaudo Juozaičio nuotr.

Jolita Steponaitienė – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento direktorė, Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė – sako, kad jai žinios apie protėvius paįvairina gyvenimą, suteikia jam naujų spalvų, užpildo istorijos dėlionę. „Pati turiu istorikės išsilavinimą – vertinu tikslumą ir dokumentais patvirtintus faktus. Laikausi nuomonės, kad svarbu rūpintis žmonių, kuriuos prisimename, atminimu ir jų mums perduotomis istorijomis. Mano pačios atmintis siekia XX amžiaus pradžią, Pirmąjį pasaulinį karą, smetonišką Lietuvą, okupacijas. Apie tai daug sužinojau iš močiutės, kuri buvo puiki pasakotoja. Jos akimis ir mintimis žinau, ką jautė Kaune prie Soboro susirinkusi minia, kai paaiškėjo, kad žuvo S. Darius ir S. Girėnas, kaip 1941 m. birželį riaumojo vokiečių kariniai lėktuvai virš Kauno, ir tokių istorijų galiu papasakoti labai daug“, – tvirtina direktorė. Kaip daugumos Lietuvos šeimų, J. Steponaitienės giminėje ne vien lietuviškos šaknys. „Galiu pasigirti, kad mano protėvių ištakos žinomos iki XVII amžiaus vidurio. Abiejų „šakų“ pradžia buvo dabartinės Ukrainos teritorijoje. Vedybinės peripetijos ir kai kurių iš protėvių „laisvųjų valstiečių“ statusas leido jiems atkeliauti ir įsikurti šioje Nemuno pusėje. Visoje toje šakų raizgalynėje esama ir totoriškų vytelių – tikriausiai todėl ir esu rudaakė“, – savo akių spalvą linksmai komentuoja departamento direktorė.

Rimvydas Valatka © DELFI / Mindaugo Ažušilio nuotr.Rimvydas Valatka – žurnalistas, publicistas, Nepriklausomybės Akto signataras, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir viešosios diplomatijos fakulteto dėstytojas – „Kai būna sunku, remiuosi į savo protėvius. O į ką apskritai daugiau žmogui remtis – į savo istoriją. Tik tai daro tautą istorinę. Ar tai svarbu? Tai – kaip esminis instinktas. Jei tauta nebėra istorinė, jos nebėra, ir tiek“, – skaudžiai paprastą tiesą lakoniškai išdėsto žurnalistas. „Yra variantas, kad Valatkos Palangos valsčiaus Užpelkių kaime gyveno bent nuo XVI amžiaus II pusės – nuo valakų reformos laikų. Visi iki manęs mano giminės visose šakose arė žemę. Buvo stambūs ūkininkai. Užtat visi buvo išvežti į Sibirą. Natūralu, kad savo genealoginio medžio nežinau. Vis neprisiruošiu nueiti į archyvą. Norėčiau tokį medį sukurti ir palikti bent jau dukroms“, – savo ateities svajonę atskleidžia R. Valatka. Istoriko išsilavinimą turintis publicistas sako, kad asmeniškai jam žinios apie protėvius duoda supratimą apie kiekvieno misiją šioje planetoje. „Kas aš esu šioje žemėje, kokia mano užduotis Lietuvoje, kodėl aš esu toks, o ne kitoks. Mano kraujyje teka ne tik žemaičių, bet ir nemaža dalis kuršių kraujo. Tautą sudaro tie, kurie gyveno iki tavęs, tie, kurie gyvena dabar, ir tie, kurie gyvens po tavęs. Pvz., jei su tavimi vakarais ar naktimis nekalba tavo protėviai, tau šita žemė nėra paskutinė žemės pėda, dėl kurios galėtum mirti.“

Gitanas Nausėda © Tomo Lukšio (BFL) nuotr.Gitanas Nausėda – SEB banko prezidento patarėjas, finansų analitikas, dėstytojas, mokslininkas – mano, kad giminės patriotizmas papildo Tėvynės patriotizmą ir jie negali vienas be kito egzistuoti. Be to, žinios apie protėvius skatina svajoti. „Pirmiausia, buvo svarbu atrasti savo etnografinę tapatybę. Neslėpsiu, genealogijos žinios taip pat suteikia peno fantazijoms, imi svajoti, kaip viskas galėjo atrodyti prieš 100 ar 200 metų, kokioje aplinkoje augo mano proseneliai ir kokia buvo jų gyvenimo filosofija ar panašiai. Nemanau, kad šiame technologinių revoliucijų amžiuje šie dalykai nustojo prasmės ir vertės“, – savo požiūrį pateikia G. Nausėda. Finansininko giminės šaknys – lietuviškos, tiksliau būtų teigti, žemaitiškos. G. Nausėdos žinios apie jo giminę kol kas siekia XIX amžiaus pradžią. „Labai įdomu sužinoti ir iš kokio etnografinio Lietuvos regiono kilo mano protėviai. Drįstu teigti, kad giminės patriotizmas papildo Tėvynės patriotizmą“, – pabrėžia ekonomistas. Pasak mokslininko, jo protėviai daugiausia buvo valstiečiai iš Žemaitijos paribio Tauragės krašto. G. Nausėdos senelis iš mamos pusės ilgą laiką dirbo anglių kasyklose JAV, o susitaupęs pinigų grįžo į Lietuvą ir pasistatė malūną Darbėnų seniūnijoje. Malūnas išlikęs iki šiol – vienas iš nedaugelio Vakarų Lietuvoje. „Man ne tiek svarbu buvo rasti bajoriškos kilmės įrodymus, norėjosi geriau suvokti, kuo užsiėmė mano protėviai, kokiame geografiniame areale jie judėjo, gyveno, dirbo.“

Alfredas Bumblauskas © Vito Jadzgevičiaus nuotr.Prof. dr. Alfredas Bumblauskas – Vilniaus universiteto profesorius, mokslų daktaras, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Simono Daukanto literatūrinės premijos laureatas, kitų titulų savininkas – pokalbio pradžioje tvirtai pareiškia, kad esame baudžiauninkų tauta, tad ir žinios apie didžiosios dalies tautos šeimų genealogiją dažniausiai prasideda vos su XIX amžiaus pradžia. „Nesu ypatingas genealogijos entuziastas. Menka ta mūsų genealogija... daugiau toks pašto ženklų kolekcininkų reikalas“, – sako garsus istorikas. „Genealogija neatsiejama nuo civilizacijos, krikščionybės, raštingumo. O ką mes turime, kokia ta mūsų istorija? K. M. Čiurlionio „Karalių pasaka“ ir J. Basanavičiaus „Iš gyvenimo vėlių ir velnių“? Tiesa tokia, kad net mūsų bajorija iki XVIII amžiaus pasirašinėjo dėdama kryžiukus... Kol neįsigalėjo krikščionybė, nesuklestėjo raštingumas, kol neatsirado bažnytinės sakramentų registracijos knygos, tol nėra tikrų istorijos faktų, tol negalime teigti, kad žinome savo protėvių ištakas“, – teigia profesorius. Mokslininkas sutinka, kad žinoti visada geriau, nei nežinoti, tačiau istoriko mąstymo pagrindas – sisteminis požiūris. „Žinoma, yra labai rimtų kolektyvinės biografijos tyrimų – tai prozopografija. (Prozopografija tyrinėja visuomenės praeitį, jos socialinę struktūrą ir ją kūrusius individus.) Profesorius pozityviai vertina naujienas ir tradicinėje genealogijoje. „Tai moterų tema, kuriai nebuvo skiriama deramos vietos bajoriškoje visuomenėje. Moterų genealogija išskirtinai svarbi, nes dažnai mama, senelė ar teta žmogui reiškia daugiau nei paveldėjimas. Ir tai yra labai sveikintinas reikalas. Atsimenate Giunterio Grasso romano „Skardinis būgnelis“ pradžią? Ten pasakojama istorija, kaip moteriškė po keturiais sijonais paslėpė bėglį ir taip jam išgelbėjo gyvybę. Niekaip nesuprasdavau, kaip galima suaugusį vyrą paslėpti tokioje vietoje. Bet mano giminėje pasakojama istorija, kad lygiai tokiu pačiu būdu – paslėpusi po savo dėvimu sijonu, mano močiutė yra išgelbėjusi 1863 metų sukilėlį. Vis nebuvo laiko plačiau domėtis šiuo faktu, o reikėtų. Pažadu“, – pokalbį baigia istorikas prof. dr. A. Bumblauskas.

Rugpjūtis
P A T K Pn Š S
1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31

Artimiausi renginiai

Parodos

2017 m. liepos 27 d. – rugpjūčio 27 d.
Andriaus Zakarausko tapybos darbų paroda „Grubi linija“
2017 m. rugpjūčio 11 d. – rugpjūčio 25 d.
Paroda „Lietuviškoji leidyba Vakarų Europoje 1944–1952“
2017 m. liepos 4 d. – rugpjūčio 30 d.
Paroda „Petras Klimas: visada ieškojau Lietuvos“
2017 m. rugpjūčio 3 d. – rugpjūčio 31 d.
Parodos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento erdvėse
2017 m. rugpjūčio 9 d. – rugsėjo 8 d.
Vieno eksponato paroda „Maištaujanti knyga, plečianti horizontus“

Kinas