Lėlių teatro edukacinės programos

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, įgyvendindama Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą projektą „Lėlių teatras – kultūrinei vaikų edukacijai“, parengė 5 edukacines lėlių teatro programas, kurias galima naudoti dirbant su moksleivių grupėmis. Projekto tikslas – plėsti vaikų kultūrinį akiratį, skatinti kūrybiškumą ir domėjimąsi lietuvių literatūra, juos supažindinant su skirtingomis lėlių teatro technikomis ir sudarant galimybes gyvai jas išbandyti. Kiekvieną edukacinę programą sudaro teorinė dalis (trumpa konkrečios teatro lėlės rūšies apžvalga ir galimybių pristatymas) bei praktinė dalis (vaizdine medžiaga paremtas išsamus lėlių gamybos aprašymas).

Įgyvendinant projektą didelis dėmesys skiriamas kokybiškos vaikų literatūros sklaidai, todėl atrenkant vaidinimams tinkamus kūrinius siūloma remtis katalogu „100 knygų vaikams ir Lietuvai“ (prie kiekvienos teatro lėlių rūšies yra nurodyta rekomenduojama knyga).

Medžiaga parengta bendradarbiaujant su lėlių teatro profesionalais: Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininku ir režisieriumi Rimu Driežiu bei scenografe Julija Charsika.


Lėlių teatro technikos į vaikų teatrą atėjo XIX a. pab.–XX a. pr. Tai susiję su švietimo pokyčiais: visuomenė suprato, kad šviesti reikia ne tik karalius ar jų vaikus, bet ir visus žmones. Taigi lėlių vaidinimai tapo papildoma edukacine veikla šalia pagrindinių pamokų. Tokiu būdu lėlių teatras gavo galimybę atgimti, nes suaugusiesiems jis jau buvo tapęs nebeįdomus – tai jau buvo laikai, kai atsirado kinas (kuris, beje, daug dalykų perėmė iš lėlių teatro). Pirmasis plačiai žinomas lėlininkas, pradėjęs kurti vaikams, buvo tėvelis Šmitas (tokiu vardu jis ir įėjo į istoriją) iš Vokietijos.

Praėjusių epochų lėlininkai stengėsi žiūrovus nustebinti atgijusios lėlės iliuzija. Jie siekė sudaryti įspūdį, kad lėlė gyvena savarankiškai, todėl animatorių nuo publikos slėpė paviljonas, o žiūrovai matė tik meistriškai animuojamas lėles. Paviljono fasado dekoras primindavo sumažintą dramos ar operos teatro modelį, o jų konstrukcija buvo pritaikyta kuriai nors konkrečiai lėlių rūšiai pagal jų animavimo pobūdį.

Iš apačios valdomai pirštininei lėlei buvo naudojama širma su scenos langu viršuje. Publikai šios lėlės pasirodydavo virš širmos, todėl jos kartais vadinamos „aukštutinėmis lėlėmis“. Nuolat gastroliavę pirštininių lėlių vaidintojai galėjo atsisakyti „scenos lango“, bet širma buvo privalomas ir būtinas pirštininių lėlių atributas.

Gerokai sudėtingesnio paviljono reikalavo iš viršaus valdoma marionetė. Šiuos vaidinimus publika matė vykstančius žemai (marionetė – „žemutinė lėlė“), todėl jų scenos langas ir grindys (scenos planšetas) buvo įtaisomi aukščiau žemės, kad žiūrovai neužstotų vienas kitam reginio. Marionečių scenos fonas taip pat tarnavo kaip barjeras, atskiriantis marionečių grindis nuo animatorių aikštelės (tilto) ir slepiantis animatorių nuo publikos. Marionečių paviljono konstrukcija turėjo patikimai atlaikyti ir lėlę, ir lėlininkus. Ji buvo sunki, todėl šie teatrai gastroliavo rečiau ir atvykę stengėsi įsikurti ilgesniam laikui arba veikė stacionariai. Komplikuota paviljono konstrukcija marionečių vaidintojams kėlė daug papildomų rūpesčių ją transportuojant, surenkant ir išrenkant, bet be specialaus paviljono anuomet marionečių teatras buvo neįsivaizduojamas taip, kaip pirštininė lėlė neįsivaizduota be širmos, siluetinė lėlė – be ekrano ir t. t.

Teatrinės lėlės ir jai pritaikyto paviljono nedaloma vienovė šiandien jau nėra nei savaime suprantama, nei būtina. XX a. modernieji lėlininkų ieškojimai ir kūrybinės ambicijos išvedė į lėlių sceną ir patį animatorių. Šių laikų lėlininkai dažniausia vaidina nesislapstydami, atvirai demonstruodami lėlės animavimą, o atgijusios lėlės ir aktoriaus duetas suteikia reginiui papildomų išraiškos priemonių ir prasmių.


Šešėlių teatras

Kai kurios lėlių rūšys išlaikė gyvybišką būtinybę veikti tik paviljono teikiamomis sąlygomis. Pirmiausia čia reikėtų paminėti šešėlių teatre veikiančią siluetinę lėlę. Siluetas netaptų šešėliu, jei neturėtų vienos iš šių sąlygų: šviesos šaltinio (žvakės, žibintuvėlio ir kt.) ir paviljoną atstojančio ekrano. Tarp jų atsidūręs siluetas reginyje dalyvauja netiesiogiai – publikai matomas tik jo metamas šešėlis, kurio suformuoti be ekrano būtų neįmanoma.

Iš siluetų ir šešėlių komponuojamas renginys ekrane (šešėlių teatras) – žinomas nuo seniausių laikų. Ši lėlių (arba objektų) teatro forma gimė Rytuose, vaizdavo dievų arba dvasių gyvenimą ir buvo religinių ritualų dalis.

Suaugusiems mėgėjišką šešėlių vaidinimą Vilniaus Universiteto organizuotame festivalyje 1973 m. rodė Vilniaus dailės instituto studentai. Tuo metu Dailės institute būsimiems scenografams teatro istoriją ir scenos technikas dėstė Vilniaus teatro „Lėlė“ įkūrėjas B. Lukošius. 1975 m. B. Lukošius paskaitoms parašė konspektą „Šešėlių lėlių teatras“ (išleista 2008 m. LLKC). Juo bene pirmą kartą lietuvių kalba pabandyta profesionaliai supažindinti su šia scenos menų rūšimi. Nuo tada lietuviškojo šešėlių teatro plėtotė vienaip ar kitaip ėmė sietis su Vilniaus teatro „Lėlė“ trupe – dailininkas ir režisierius Vitalijus Mazūras 1978 m. Lietuvos TV laidoje „Mano pasaulis“ populiarino šešėlius savo sukurtomis miniatiūromis, o 1982 m. su „Lėlės“ teatro aktoriais LTV lėlių teatre jis sukūrė pirmąjį Lietuvoje neabejotinai profesionalų šešėlių spektaklį „Šėmas jautelis“ (pjesė A. Gudelio).

1985 m. vykusiame Respublikos jaunųjų teatro menininkų savarankiškų darbų konkurse šešėlių spektaklių eskizus rodė „Lėlės“ teatro aktoriai A. Čeredejevaitė ir A. Mikutis. Ypač publiką pralinksmino A. Mikučio šešėlių miniatiūros suaugusiems „Žaliojo Žąsinėlio Teatras“ (pagal K. I. Galčinskį). Vėliau A. Mikutis kartu su aktoriumi P. Mendeika keliaudami po vaikų darželius šešėliais vaidino D. Biseto pasakas, kol P. Mendeika pradėjo nuosavą „vitražinių“ lėlių teatrą „Vaivorykštė“. Šis teatras gyvuoja iki šiol ir bene vienintelis kuria tik šešėlinius spektaklius. Po 1990-ųjų A. Čeredejevaitė šešėlių teatrą studijavo tik dirbdama su Vilniaus moksleiviais ir paskelbė šešėliams skirtų publikacijų (žr. „Šiandien aktualu“ 1992 m. – II; „Tarp knygų“, 1998 m. spalis).

Vilniaus darželiuose savo šešėlių spektaklį „Eglutė“ vaidino „Lėlės“ teatro aktorės N. Indriūnaitė ir B. B. Braškytė, o 1994 m. LTV lėlių teatre N. Indriūnaitė ir „Lėlės“ dailininkė A. Bagočiūnaitė-Pakštienė sukūrė etapinį šešėlių vaidinimą „Mergaitė su degtukais“ (pagal H. Ch. Anderseną). Šio spektaklio meninė vertė rodė lietuviškojo šešėlių teatro brandą ir kėlė klausimą – kodėl šešėlių teatro nėra valstybinių lėlių teatrų repertuare?

Visos čia išvardytos iniciatyvos gimė po „Lėlės“ teatro stogu, bet teatro spektakliuose galima buvo matyti tik šešėlių elementus. Šešėlių vaidinimus „Lėlė“ pradėjo kurti XXI a. I-ame dešimtmetyje, kada šią teatro formą jau aktyviai naudojo mėgėjiški mokyklų būreliai, o profesionaliuose  Lietuvos ir užsienio festivaliuose Vilniaus Senamiesčio teatras sėkmingai vaidino A. Mikučio pagaliau 2002 m. įgyvendintą „Žaliojo Žąsinėlio Teatrą“ (2009 m. šis spektaklis buvo perkeltas į „Lėlės“ sceną). Pirmasis šešėlių spektaklis „Lėlės“ teatro repertuare buvo sukurtas 2004 m. („Karalių pasaka“, rež. R. Driežis), o didžiausios sėkmės sulaukė N. Indriūnaitės ir A. Bagočiūnaitės-Paukštienės vaidinimas „Baltos pasakos“ (pagal H. Ch. Anderseną, premjera 2005 m.). Šis spektaklis iki šiol rodomas „Lėlės“ repertuare, o N. Indriūnaitės ir A. Bagočiūnaitės-Paukštienės kūrybinį duetą šešėlių spektakliams ėmė skolintis kiti teatrai: Panevėžio lėlių vežimo teatre jiedvi sukūrė spektaklį „Tikra šviesa“, Kauno valstybiniame lėlių teatre – „Gulbė karaliaus pati“.

Šešėlių spektaklius šiandien vaidina Klaipėdos lėlių teatras, S. Degutytės „Stalo teatras“, Vitalijaus ir Nijolės Mazūrų „Paršiuko Ikaro teatras“ ir minėtoji P. Mendeikos „Vaivorykštė“. Išaugusį susidomėjimą šešėliais patvirtina ir S. Burneikaitės kartu su dailininke J. Januškevičiūte paruošti „Šešėlių teatro“ rankdarbių komplektai („Šviesa“, 2006; serija „Priešmokyklinis ugdymas“) ir daug kur rengiamos edukacinės šešėlių teatro pamokos. Palyginus su kitomis lėlėmis, šešėliai yra mažiausiai kainuojanti, lengviausiai įgyvendinama ir didžiausią įspūdį žiūrovui daranti teatro forma.

Sąlygiškas juodo silueto baltame ekrano fone renginys savaime sukelia žiūrinčiojo asociacijas ir tokiu būdu įtraukia jį į vaidinimą, sutelkia visą jo dėmesį ir net užburia paslaptingu švytėjimu. Vienintelis dalykas, komplikuojantis šešėlių teatro pasirodymus, yra žiūrovų salės užtemdymas. Tada per ekraną demonstruojami siluetai matomi ypač gerai, bet praktika rodo, kad ir neužtemdytoje patalpoje šešėliai yra įžiūrimi – vasaros vidurdienį dėl ryškios saulės mes matome savo paties metamus šešėlius.  Čia svarbu, kad ekranas šviestų stipriau už patalpos apšvietimą. Ekrano švytėjimą gali sustiprinti aplink jį padarytas gilesnis įrėminimas – lyg ekraną matytume dėžės dugne.  „Dėžės“ sienelės (bortai) suformuoja prieblandą ekrano švytėjimui ir to pakanka, kad reginys būtų matomas neužtemdytoje patalpoje.

Tradiciškai šešėlių ekranas statomas taip, kad būtų šiek tiek palinkęs į žiūrovus – tada ant jo geriau matyti personažų siluetai ir apšvietimas, nes šviesos šaltinis įtaisomas iš galo – aukščiau ekrano ir vaidintojo galvos. Uždangą šiuo atveju atstoja „ekrano užtemimai“, o pakeitus dekoraciją viskas vėl nušvinta. Ekranų gamybai būdavo naudojamas medžio rėmas (porėmis), ant jo užtempiamas plonesnis baltos spalvos audinys. Nedidelį porėmį puikiausiai galima pasidaryti iš storesnio kartono, o audinį pakeisti plonesnio (peršviečiamo) popieriaus lapu. Tinka ir kalkinis vos permatomas popierius, primenantis žiemos šerkšnu užšalusį langą. Apšvietimui naudojamą teatro prožektorių dabar puikiai pakeičia diodų juostos ar LED lempelės, kurioms energiją teikia autonomiškos baterijos. Tai saugus ir patogus apšvietimas, bet nevalia  pamiršti – joks elektros įtaisas nepakeis archajiškos žvakės ir gyvo liepsnelės plazdėjimo. Dėl to „kietos“ siluetų linijos ima virpėti, o ekrano plokštuma pradeda alsuoti lyg gamta.

Personažų siluetai dažniausia kerpami iš popieriaus ar plonesnio kartono (taip pat ir iš peršviečiamo spalvoto celiulioido). Jiems valdyti (animuoti) prie nugarėlės pritvirtinama ilgesnė lazdelė ar vielutė. Geriau, kai ši animavimo rankenėlė prijungiama per lankstą. Tada siluetas būna paslankesnis, geriau juda ekrano plokštumoje. Medinei lazdelei lankstą galėtų atstoti odos gabalėlis. Tvirtinant vielutę reikėtų jos gale užlenkti nedidukę atkarpą stačiu kampu, užlenktą vietą popieriaus ar audinio juostele priklijuoti taip, kad animavimo rankenėlė laisvai kiltų aukštyn ir leistųsi žemyn, o siluetas liktų stabilus. Medžio ar vielos rankenėlę lengvai gali pakeisti plastmasinis kokteilio šiaudelis.

Kuriant renginio mizanscenas (siluetų išdėstymą ekrane) dažnas pradedantysis stengiasi personažų judėjimą dėstyti tik ant apatinės ekrano linijos, lyg ant žemės, o ekrano viršus, atliekantis dangaus funkciją, lieka tuščias. Čia praverstų dailėje ir kine naudojami komponavimo būdai, nes dirbant su šešėlių siluetais įmanoma tai, ko negalima būtų padaryti kitokių lėlių teatre. Pavyzdžiui, šešėlių personažai gali vaikščioti viršutine ekrano juosta net žemyn galva, lyg ten irgi veiktų žemės trauka, arba atskiras scenas galima komponuoti ekrano centre, lyg matytume personažus iš viršaus. Svarbu nekaustyti savęs posakiu „taip nebūna“, nes šešėliai gyvena kitaip, o ir šio teatro įranga yra daug įvairesnė, nei čia parašyta.

Užsiėmimo eiga:

  1. Kūrinio skaitymas, siekiant susipažinti su kuriamais personažais.
  2. Personažų pasiskirstymas.
  3. Teatro lėlių gaminimas.
  4. Vaikų vaidinimas (rekomenduojama kūrinį suskirstyti į atskirus veiksmus ir prie scenos kviesti tik juose veikiančius personažus).

Rekomenduojamas kūrinys – Justino Marcinkevičiaus „GRYBŲ KARAS“

Pavyzdžiai:
youtube.com/watch?v=UKDEGcr8BpY
youtube.com/watch?v=BHw-4UOcj40
youtube.com/watch?v=eBwLs2lyWgU


Šėpos teatras ir kotinės lėlės

Kitas lėlių teatro tipas, išlaikęs neatsiejamą lėlės ir paviljono vienovę, atkeliavo iki mūsų dienų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Baltarusiai šį teatrą vadina „Betleika“, ukrainiečiai – „Vertep“, lenkai – „Šopka“. Šio tipo vaidinimai vyko ir etninėse Lietuvos žemėse, bet buvo vadinami jau minėtais skolintais artimiausių kaimynų žodžiais: „betleika“ arba „šopka“. Iš pradžių šiame teatre buvo kuriami tik religinio turinio siužetai apie kūdikėlio Jėzaus gimimą. Paviljono konstrukcija siejosi su vaidinimo tema – ji panašėjo į nedidukę triaukštę bažnytėlę, koplytėlę ar klėtelę. Vienas virš kito aukštuose išdėstyti scenos langeliai vaizdavo krikščioniško pasaulio sąrangą: viršutiniame langelyje – rojus / dangus, po juo – žemė, apačioje – pragaras. Vaidinimai buvo rodomi bažnyčiose Kalėdų metu.

„Žemės langelyje“ vykusios komiškos scenelės  ilgainiui ėmė piktinti tikinčiuosius, tad vaidinimai buvo perkelti į šventorių, o kai pasaulietinės intermedijos pradėjo gožti šventosios šeimos istoriją, bažnyčia visai atsisakė lėlių. Taip šis teatras tapo kalendorinių švenčių atributu.  Paviljoną-koplytėlę per Kalėdas liaudies lėlininkai nešiojo iš trobos į trobą, vaidino aplankytai šeimai „Kristaus gimimą“,  gavę atlygį keliavo į kitus namus ir viską pradėdavo nuo pradžių. Liaudiškajai šio teatro versijai užteko dviaukščio pasaulio: „danguje“ gyveno šventoji šeima, o „žemės langelyje“ šėliojo liaudies švenčių personažai. Lietuviškoje tradicijoje tuos pačius personažus matome Užgavėnių kaukių karnavaluose.

Pakliuvęs į liaudies pokštininkų rankas, buvęs bažnytinis lėlių teatras virto savo paties priešingybe. Net jo pavadinimui naudotų žodžių reikšmė pakito.  Pavyzdžiui, lenkišku žodžiu „šopka“ („szopka“) buvo vadinama stoginė ar sandėliukas, anksčiau teatro pavadinime simbolizavęs skurdžią Dievo sūnaus gimimo buveinę. Kai šventraščio temas išstūmė lėlių komedijos, žodis „šopka“ lenkams tapo nerimto, pajuokos verto darbo pavadinimu. Toks požiūris pasmerkė „šopkos“ teatrą  išnykimui, bet XX a. pradžioje jaunesniems Krokuvos menininkams pasirodė, kad šio „nerimto“ teatro pokštai, juokai ir parodijos yra ypač tinkami jų literatūrinio kabareto „Žaliasis balionėlis“ programoms. Čia jie įsteigė pirmąją „satyrinę šopką“ su personažais-amžininkais, su anuometinėmis meninio- visuomeninio gyvenimo aktualijomis, ir sulaukė sėkmės. Tuo metu Krokuvoje mokėsi nemažai lietuvių (J. Vienožinskis, S. Kymantaitė – dar ne Čiurlionienė, ir kt.) – juos satyrose atstovavo lėlė „Vaidilutė Herbaczewski“ – studento A. Herbačiausko šaržas.

Tarpukaryje lėlių satyras net keletą metų vaidino Vilniaus universiteto studentai (Č. Milošas, T. Buinickis, V. Drėma ir kt.). Jų teatras vadinosi „Szopka Akademicjka“ ir garsėjo visoje Lenkijoje kaip laisvo žodžio išraiška diktatoriškai valdomoje šalyje. Tuo metu Varšuvoje pradeda veikti pirmas profesionalus Lenkijos lėlių teatras BAJ, vienaukščiame „šopkos“ paviljonėlyje vaidinęs pasakas vaikams. Pagal jų pavyzdį Vilniuje įsteigtas teatras BAIKA šopkos tipo scenoje toliau plėtojo pasaulietinį repertuarą ir pirmąkart lėlių teatre suvaidino lietuvių pasaką (lenkiškai!) „Eglė žalčių karalienė“ (pagal T. Buinickio pjesę). Vėliau šį spektaklį lietuviškai pakartojo karo metais  (1941–1944) Vilniuje veikęs M. Krinickaitės lėlių teatras. Ši trupė glaudėsi prie dramos teatro „Vaidila“, spektaklius kūrė remdamasi „šopkos“ tipo sistema ir 1945 m. tapo pirmuoju valstybiniu Lietuvos lėlių teatru. 

Suvalstybinta M. Krinickaitės trupė tuoj perėjo prie Rusijoje ištobulintų lazdelinių lėlių, o įmantrios ir mažos šopkos figūrėlės nukeliavo į praeitį. Po keturių dešimtmečių jas vėl prikels Sąjūdžio laikų „Šėpos teatras“, bet iki tol šiuo teatro tipu tesidomės etnografai ir istorikai. Mūsų kalbai svetimu žodžiu „šėpa“ kažkada vadinome spintą (šėpukė, šėpelė – spintelė). Dėl panašaus „šopka/šėpa“ skambėjimo ir dėl „Šėpos teatro“ šlovės šiandien, kaip lietuviškasis „betleikos, vertepo, šopkos“ atitikmuo – žodis „šėpa“ atrodo savas ir vartotinas. Šio tipo vienaukštį paviljonėlį „Vaidilos“ lėlininkai vadino „altorėliu“. Užvėrus jo dureles, „altorėlis“ iš tikro primena spintelę, tad ir dėl šios asociacijos žodis „šėpa“ yra tinkamas ir neturi įtakos vaidinimų temoms, kaip, pavyzdžiui, pavadinimas „betleika“, kilęs iš miesto vardo Betliejus, kuriame Jėzus gimė... Taip vadinamam teatre bet ko neparodysi.

Šėpos teatro tipas iš kitų išsiskiria unikalia širma ir itin paprasta lėlių konstrukcija. Ją sudaro tik lazdelė ir ant jos įtaisyta personažo figūrėlė. Lenkai šią lėlių rūšį vadina „kukielka“, lietuviškai galėtume vadinti kotine lėle, nes lazdelė – kotas – atstoja šiai rūšiai ir konstrukciją (stuburą) ir valdymo mechanizmą. Rankoje sukiojant lazdelę lėlė dairosi, kilstelint – lėlė šokteli, stumiant stačią lazdelę – lėlė eina ir t. t. Ekspresijos judesiui suteikia laisvai pritvirtintos lėlės rankos ir kojos – stipriau suktelėjus lazdelę, išcentrinės jėgos veikiamos rankos skečiasi, mataruoja, lyg gestikuliuotų. Minimalias animavimo galimybes turinčiai figūrėlei lėlininkai stengiasi padėti droždami ryškių, charakteringų bruožų galveles, siūdami judesio nevaržantį rūbelį. Pati viena tokia lėlė tebūtų dailus rankdarbis, gal žaislas, tad jos sceniniam gyvenimui yra būtinas paviljonas. Tik ribotoje šėpos scenelėje veikianti kotinė lėlė atrodo gyva, o negausūs savaiminiai judesiai sukuria tikslingai veikiančio personažo iliuziją.

Šėpos paviljonas (dėžė, skrynelė, altorėlis) ypatingas tuo, kad jame širmą atstoja fiktyvios grindys (scenos planšetas). Tarp tikrų paviljono grindų (dėžės dugno) ir fiktyviųjų įkištos lėlininko rankos vedžioja kotines lėles fiktyviose grindyse įrėžtų kiaurymių takeliais. Tokiu būdu grindelės, lyg širma, slepia lėlininko rankas ir publikai leidžia matyti tik scenoje judantį personažą. Dėl to šiuos vaidinimus žiūrovas gali stebėti įsitaisęs čia pat, prie paviljono, o tai ypač tinka kamerinei namų, klasės ir bibliotekos aplinkai. Panašiai paviršiaus kiaurymėmis juda „mechaninio teatro“ figūrėlės, atgyjančios dėl laikrodinio ar ranka sukamo mechanizmo. Šėpos teatre figūrėles animuojantis artistas gali valdyti personažų elgesio dinamiką, improvizuoti ir tokiu būdu suteikti reginiui nenuspėjamos gyvybės. Yra tvirtinančių, jog šėpos tipas ir išsivystė iš Antikos laikų „mechaninio teatro“, mechanizmą pakeitus gyvo žmogaus vaidyba.

Užsiėmimo eiga:

  1. Kūrinio skaitymas, siekiant susipažinti su kuriamu personažu.
  2. Teatro lėlės gaminimas.
  3. Vaikų vaidinimas poromis ar grupelėmis.

Rekomenduojamas kūrinys – Kosto Kubilinsko „LEDINUKAS“.

Pavyzdžiai:
youtube.com/watch?v=KDm8lpVlIO4
youtube.com/watch?v=ch9wo9Z3lco


Mirioramos

Terminas „miriorama“ pradėtas vartoti dar XIX a. Mirioramos yra svarbios ir kino istorijoje – lėlininkų rankose jos tapo dar vienu animaciniu prietaisu ir tokie spektakliai tarytum ėmė atlikti kažko labai panašaus į kiną funkciją. Pasirodymai buvo kuriami įvairiomis temomis – nuo religinių iki kitų šiandien kine žinomų žanrų, tokių kaip nuotykiai, įvairūs žymūs mūšiai, dokumentika apie egzotiškas šalis ir pan. (žmonės gyveno sėsliai, tad nenuvažiuodavo, nepamatydavo). Tokie spektakliai iš dalies ir savišvieta buvo. Kaip detalė miriorama galėjo tapti scenografijos dalimi. Žinoma, didelėse scenose jos buvo naudojamos rečiau, nes tokia įranga yra milžiniška ir sunkiau sukurti slenkančių vaizdų foną. O štai lėlių teatro scena gerokai mažesnė, tad šis principas būdavo pasitelkiamas gana dažnai. Tiesiog pasuki – ir, žiūrėk, pasikeitė vaizdas (taip galima, pavyzdžiui, vaizduoti metų laikų kaitą). Senų mirioramų pavyzdžių galima rasti įvairių šalių muziejų fonduose.

Vis dėlto mirioramos veikė ne tik kaip fonas, bet kaip ir savarankiškas reginys. Pavyzdžiui, mugėse būdavo pastatomos palapinės, kuriose vykdavo pasirodymai, ir žmonės turėdavo pirkti į juos bilietus lygiai taip pat, kaip ir dabar eidami į kiną. Jeigu artistai neturėdavo galimybių įsirengti tokios palapinės, jie tiesiog uždengdavo vaidinimo įrangą dar viena dėže ir palikdavo joje skylutę, kad už pasirodymą užmokėjęs žmogus per ją matytų visą reginį. Kartais dėžė būdavo skirta ir keliems žmonėms žiūrėti. Ypač tokių pasirodymų praktika buvo populiari Rusijoje. Ten visa tai vadino „mažuoju rojumi“. Pats pavadinimas jau rodo viso šio dalyko religinę kilmę.

Apskritai, mirioramos visais laikais vis būdavo prisimenamos, pavyzdžiui, kokiame nors vaikų žurnale galime pamatyti, kaip siūloma pasigaminti tokį įrenginį patiems. Dabar jos vėl išgyvena atgimimą. Galima manyti, kad R. Driežio kurtas spektaklis „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ buvo tojo atgimimo impulsas. Visas šis spektaklis paremtas mirioramų principu. Greitai tuo susidomėjo ir „Knygų šalis“, kuri padėjo populiarinti šį teatro metodą. Pavyzdžiui, mirioramos labai tinka naujoms knygoms pristatyti ar kokią nors naują temą vaikams paaiškinti. Tai – išmonės dalykas. Mirioramos, kaip technikos būdas, itin sėkmingos dėl to, kad yra lengvai pritaikomos ir leidžia atsiskleisti kūrybiškumui, pavyzdžiui – bibliotekininkų.

Mirioramos vaizdas nebūtinai turi būti tiesiog nupieštas – galima ir aplikacijas, ir skiautinius daryti. Taip pat vienas iš būdų yra piešti istorijas ant plonesnio popieriaus, į kurį iš galo nukreipus šviesos šaltinį galima išgauti netgi švytintį vaizdą. Ruloninį popierių, kuris reikalingas vientisiems vaizdams rodyti, galima ir pasidaryti (pavyzdžiui, suklijavus atskirus popieriaus gabalėlius į vieną), ir, be abejo, įsigyti kanceliarinių prekių ar statybinių medžiagų parduotuvėje. Ypač tinkami rudo vyniojamojo popieriaus rulonai, naudojami statybų metu norint apsaugoti grindis ir pan. Jie pakankamai stori, kad ant jų būtų galima piešti ir šlapiais dažais. Tinka ir gruntuota drobė, bet tai jau gana brangus dalykas. Kalkinio popieriaus rulonas leistų išgauti šarmo efektą, kuris gali būti puikiai panaudojamas kalėdiniams spektakliams. Žinoma, dabar galima įsigyti jau pagamintų nedidelio dydžio mirioramų.

Užsiėmimo eiga:

  1. Vaikų suskirstymas į 4 grupes – kiekviena pieš vieną metų laiką.
  2. Eilėraščio skaitymas.
  3. Metų laikų piešimas ant popieriaus ritinio (galima kiekvieną piešti ant atskiros atkarpos ir tuomet suklijuoti).
  4. Vaidinimas – sukant mirioramą skaitomas eilėraštis.

Rekomenduojamas kūrinys – eilėraštis „Metų laikai“ iš Violetos Palčinskaitės knygos „NAMUČIAI NAMAI“.

Pavyzdžiai:
youtube.com/watch?v=E8GZYDkZNSw


Marionetės

Manoma, kad marionetės kilo iš Rytų, nors ši technika neabejotinai buvo žinoma ir Antikoje. Tokių lėlių pavyzdžių buvo rasta netgi Egipto piramidėse. Tuo laikotarpiu marionečių valdymas buvo suvokiamas metaforiškai – kad žmogus priklauso nuo likimo ar Dievo. Vis dėlto suvokimas, kas yra marionetė, anksčiau buvo kiek kitoks. Šiais laikais profesionalūs lėlininkai marionetę apibūdintų kaip lėlę, siūlais arba vielutėmis valdomą iš viršaus (beje, tokia technika jau labai seniai naudojama, pavyzdžiui, Indijoje). Antikos laikais ši teatro lėlė galėjo būti valdoma ir iš apačios (sverto principu). Be to, marionečių teatro istorija labai permaininga – jis tai nugarmėdavo užmarštin (pavyzdžiui, žlugus Romai), tai vėl iškildavo (kaip antai viduramžiais).

Pats terminas „marionetė“ yra prancūziškos kilmės, tad ir šios lėlės, žinoma, sietinos su prancūzų kultūra – ten jos buvo itin populiarios. O štai Europoje marionetės pasklido dėl italų įtakos. Yra istorikų, kurie teigia, kad vieno labai žymaus italų lėlininko pavardė primena žodį „marionetė“. Be to, labai žymios lėlės, tokios kaip Pinokis ar Buratinas, irgi yra itališkos kilmės. Marionetės Italijoje išpopuliarėjo per vadinamuosius dramos improvizacijų kaukių vaidinimus commedia dell’arte. Buvo įprasta, kad tokios teatrų trupės kartu su tradiciniais personažais (tokiais kaip Arlekinas ar pan.) vežiodavosi ir marionetes. Jie vaidindavo ne tik patys, bet kartais ir pasitelkę marionetes.

Apskritai marionetė yra suvoktina kaip daug ramesnio pobūdžio vaidinimo įrankis nei pirštininė lėlė. Staigių judesių su ja daryti negalima, nes apriboja siūlai. Tad marionetės buvo daug populiaresnės tarp aristokratijos, o pirštininės lėlės – tarp liaudies atstovų (nors pasirodymai su jomis vykdavo ir turguose). Pavyzdžiui, XVIII a. Radvilų dvaruose buvo išlaikomos marionečių teatro trupės – jos buvo dvarų puošmena. Tačiau marionečių teatras (kaip ir visas lėlių teatras) XIX a. pab. prarado savo autoritetą ir XX a. beliko tiesiog lėlių spektakliai vaikams.

Taigi, kuo ypatinga marionetė? Tai pati sudėtingiausia technika, nes visas valdymas priklauso ne tik nuo paties lėlininko – čia labai didelę įtaką turi ir žemės trauka. Todėl labai svarbus yra marionetės svorio sureguliavimas (ypač tuomet, kai marionetė yra mažesnio dydžio), o tai apsunkina jos gamybą. Be to, marionetė žavinga ir tuo, kad gali tarytum atkartoti visus žmogaus judesius, t. y. vaikščioti, gestikuliuoti, sėstis, gulti, šokinėti ir t. t. Anksčiau netgi egzistavo tokie reiškiniai kaip marionečių baletas ar marionečių opera. Apsilankymas operoje buvo labai brangus ir paprastam žmogui sunkiai įkandamas, o štai su marionetėmis buvo galima daug pigiau sukurti šiokį tokį operos reginį. Be to, buvo galima daug paprasčiau sukurti tokias scenas kaip dievų nusileidimas iš dangaus ar pan. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad marionečių operos buvo daugiau parodijos pobūdžio, nors kompozitorių, kurie rašė kūrinius būtent marionečių operoms, tikrai buvo. Marionečių teatras buvo įdomus ir rašytojams simbolistams, pavyzdžiui, Morisui Meterlinkui. Jam buvo itin svarbus virvelių vaidmuo ir žmogaus-marionetės įvaizdis.

Dabar marionetės, tokios, kokios jos buvo anksčiau, scenoje jau yra gana retas svečias. Marionetėmis jau vadinamos lėlės bene su keliomis virvelėmis. Tačiau kartais pasitaiko ir marionečių operos teatrų – toks yra Zalcburge. Vis dėlto tai jau pramoga, daugiau skirta turistams pritraukti. Be to, lėlininkų šalyje Čekijoje vienas iš populiariausių suvenyrų yra marionetės. Ten lėlių teatras yra tautinės liaudies kūrybos dalis. Netgi čekų mokyklose ar net šeimose daugelis turi marionečių ir su jomis rengia vaidinimus. Deja, Lietuvoje tokios tradicijos neturime, nors spektaklių, žinoma, yra. Juk marionetės žavios dėl sumažinto pasaulio modelio iliuzijos ir yra labai tinkamos norint atkurti kokį nors pasakos siužetą.

Užsiėmimo eiga:

  1. Kūrinio skaitymas, siekiant susipažinti su kuriamu personažu.
  2. Teatro lėlės gaminimas.
  3. Vaikų vaidinimas poromis ar grupelėmis.

Rekomenduojamas kūrinys – lietuvių liaudies pasaka.

Pavyzdžiai:
youtube.com/watch?v=i7mFvAWTMvI
youtube.com/watch?v=Vls7CxCrT0M


Pirštininės lėlės

Tai bene pati populiariausia paskutinių kelių šimtmečių lėlių teatro rūšis. Matyt, šį populiarumą nulėmė tai, kad pirštininės lėlės yra itin susijusios su animavimu. Jos mechanizmo principas paprastas – paties lėlininko ranka. Dėl to ji atrodo labai gyva, lengvai valdoma ir animuojama. Jei marionetę galima priskirti kaip artimą aristokratų sluoksniui, tai pirštininė lėlė būtų labiau sietina su prastuomene. Marionetė tarytum yra priklausoma nuo etiketo ir tam tikrų normų, o štai pirštininė lėlė gali daryti ką nori. Be to, nereikia ypatingų sąlygų, kad būtų galima rengti su ja vaidinimus. Paminėtina, kad anksčiau pirštininės lėlės galėjo įkūnyti ir labai smarkius ir netgi morališkai neteisingus personažus; tik vėliau viskas pasikeitė – spektakliai su pirštininėmis lėlėmis imti vaidinti ir vaikams.

Pirštininių lėlių technika dėkinga ir dėl to, kad vienas lėlininkas gali iškart valdyti du personažus – viena pirštinė ant vienos rankos, kita – ant kitos. Taigi iškart padidėja temų, siužetų spektras, nes teatre pakanka ir dviejų personažų, kad įvyktų koks nors konfliktas ar drama, iš kurių išsivystytų tam tikra istorija. Be to, pirštininės lėlės gali puikiai manipuliuoti daiktais. Pirštininė lėlė juos gali suimti, paimti, perkelti kur nors į kitą vietą, gali muštis, kovoti, taip pat paimti knygą, atversti kokį nors jos puslapį ir pan. Dėl šių savybių pirštininės lėlės gali lengvai būti įtrauktos į tam tikrus bibliotekų ritualinius veiksmus, pavyzdžiui, padėti mažiesiems lankytojams išsirinkti knygas. Žinoma, reikia nepamiršti, kad tokia lėlė negali būti didesnė nei ją valdančiojo ranka, taigi vaikui, norinčiam vaidinti su lėle, reikės pagaminti jau mažesnę lėlę. Dėl to tokios lėlės dažnai gali atrodyti ir kiek komiškos, tad labai rimtam spektakliui jos vargiai tiks. Beje, dažniausiai tokia lėlė kojų neturi, nes jos apatinė dalis paprastai slepiasi už širmos. Tačiau pagaminti jas, žinoma, galima.

Šiais laikais pirštininių lėlių samprata jau kiek pakitusi – jos dabar suvokiamos kaip žaislai, o ne vaidinimo priemonės. Nors pirštininės lėlės gali pasirodyti kaip labai tinkamas žaislas vaikui, iš tiesų, jeigu pamėgintume pastatyti tokį pirštininių lėlių spektaklį, kuriame lėlininko vaidmenį atliktų vaikai, pamatytume, kad jiems tai būtų gana sudėtinga. Taip yra todėl, kad mažesni vaikai dar sunkiai suvokia, kad lėlė spektaklio metu jau yra visai kitas personažas, o ne jis pats. Ima tarytum vaidinti pats (kaip dramos teatre), nesuvokdamas, kad nuolat turi valdyti savo ranką, tad lėlė užsimiršta ir spektaklyje „nebeveikia“. Galų gale vaikai neišmano animavimo vingrybių. Tad mažesnio amžiaus vaikams tinkamesnės yra kotinės lėlės. Tačiau bibliotekininkui pirštininė lėlė gali tapti puikia edukacine priemone.

Verta šiek tiek susipažinti ir su Europos pirštininių lėlių istorija. Viena iš įspūdingiausių istorijų nukelia mus apie tris šimtus metų į praeitį, kuomet Prancūzijoje buvo itin populiarus Polišinelis – lėlių teatro personažas, kilęs iš jau minėtosios commedia dell’arte. Šiai lėlių teatro figūrai buvo būdinga tokia laikysena: palaikė prancūzų revoliucionierius, šaipėsi iš aristokratų tuštybės ir egoizmo ir t. t. Už tai jam (net sunku patikėti!) buvo nukirsta galva lyg tikram žmogui. Nuo to laiko šis personažas visiškai prarado populiarumą. Reikėjo tarsi sukurti naują prancūzų personažą, taigi Liono mieste buvo sugalvota pirštininė lėlė Ginjolis, kuris iki šiol yra vienas iš Liono simbolių. Jis buvo naujojo laikotarpio ženklas. Galima paminėti ir tai, kad apskritai anksčiau pirštininės lėlės buvo naudojamos reklamai, pavyzdžiui, jos pasirodydavo dar prieš kokį pasirodymą ir šmaikščiai jį pristatydavo.

Užsiėmimo eiga:

  1. Kūrinio skaitymas, siekiant susipažinti su kuriamu personažu.
  2. Teatro lėlės gaminimas.
  3. Vaikų vaidinimas poromis ar grupelėmis.

Rekomenduojama knyga – Vytauto Tamulaičio „SKRUZDĖLYTĖS GREITUTĖS NUOTYKIAI“

Pavyzdžiai:
youtube.com/watch?v=ULTpNYXCPGI
youtube.com/watch?v=2amKctfl3a0
youtube.com/watch?v=1PblBZpkMPY


Lapkritis
P A T K Pn Š S
28 29 30 31 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 1

Parodos

2019 m. sausio 1 d. – gruodžio 31 d.
Jolitos Vaitkutės instaliacija „Pabudę iš knygų“
2019 m. spalio 14 d. – gruodžio 1 d.
Paroda „Bežodžių knygų kolekcija“
2019 m. lapkričio 7 d. – gruodžio 15 d.
Paroda „Jie kūrė mūsų biblioteką“
2019 m. spalio 9 d. – gruodžio 31 d.
Paroda „Verba volant, scripta manent“: iš Nacionalinės bibliotekos lobyno“
2019 m. lapkričio 5 d. – lapkričio 27 d.
Piešinių konkurso „Knygų namų šviesa. Nacionalinei bibliotekai – 100“ paroda
2019 m. lapkričio 22 d. – sausio 19 d.
Tapybos paroda „Penki regionai”