Telefonas Klaustukas Gestu kalba Sitemap
2017 m. vasario 20 d.

Valstybinių švenčių anatomija: nuo žiovulio iki kasdienio patriotizmo

Vasario 16-osios išvakarėse Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko diskusija „Valstybinės šventės: ar (ne)mokame švęsti?“, surengta tarptautinių profesionalų tinklo „GLL | Global Lithuanian Leaders“ ir advokatų kontorų grupės „Triniti“.
Įsinarplioję į skaudžias istorines patirtis, ilgesingai žvelgdami į kitų pasaulio šalių gerovę ir kiaurai pražiūrėdami savąją, kliūdami tiek už institucinių formalumų, tiek už asmeninio mentaliteto kliaudų, dažnai gūžčiojame pečiais svarstydami, o ką gi veiksime kalendoriuje raudonai pažymėtą, mums laisvadienį dovanojusią dieną, ir drauge traukiame per dantį kaimyną, neva šis neskiriąs Kovo 11-osios nuo Vasario 16-osios. O kiti tuo metu tiesiog... švenčia.

Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

Ką, kodėl ir kaip minime

„Atmintis leidžia suvokti save kaip individus ir kaip tautą“, – teigia kultūros istorikas ir publicistas dr. Aurimas Švedas. „Vasario 16-oji lieka Kovo 11-osios šešėlyje. Tačiau be pirmosios nebūtų antrosios sėkmės – Gedimino bokšte veikiausiai reziduotų Michailas Gorbačiovas, o mes kalbėtume vokiškai ir rusiškai.“

„Galima rasti sąsajų tarp valstybinių švenčių ir žmonių gimtadienių. Pastarieji dažnai lydimi logikos „Pasipilstom, ir kuo greičiau – į nebūtį“. Bet juk smagiausia tada, kai susirenka jubiliatą pažįstantys ir gerbiantys bičiuliai, prisimenantys bendras patirtis ir galintys apie jas pasikalbėti. Visai kaip mūsų Sausio 13-osios neužmirštuolių akcija“, – priduria istorikas.

A. Švedui antrina Seimo narys, buvęs Lietuvos nuolatinės atstovybės prie UNESCO ambasadorius dr. Arūnas Gelūnas: „Įsivėlęs į buitį, žmogus pamiršta svarbius faktus. Be tiesioginių liudininkų jau blanksta ir Sausio 13-oji. Minėjimai iškelia patirtis iš atminties, suskambina vienybės stygas ir išplėšia žmogų iš kasdienybės. Grįžtame prie klausimų – ar didžiuojamės savo valstybe? Kodėl verta ją turėti? Ką galime tobulinti?“

nuotraukaOrganizatorių nuotr.

Ministro pirmininko patarėja, rašytoja Unė Kaunaitė prisimena savo studijų patirtį: „Skirtumas tarp šventės ir laisvadienio išryškėja atsidūrus užsienyje. Kai švęsti neprivalai, bet nori, kaip ir kiti aplink tave esantys lietuviai. Identitetas ir atmintis formuoja vienas kitą. Pagal tai, kaip save apsibrėžiame, atsimename ir savo gyvenimo įvykius. Taigi, per šventimą galime formuoti tautą.“

Verslininkas, žurnalistas Jogaila Morkūnas siūlo valstybę švęsti kasdien: „Gerąsias šventes galima švęsti ir ne taip deklaratyviai. Jungtinėse Amerikos Valstijose vėliavos keliamos nuolat, žmonės didžiuojasi. Aš irgi esu išsikėlęs vėliavą. Man šventė – vien tai, kad kasdien gyvenu laisvoje šalyje. Minėjimai – galimybė socializuotis. Negalima sakyti, kad žmonės džiaugiasi tik dėl laisvadienio, net jei jie tądien tik atsikemša skardinę alaus. Valstybė savaime sudaro sąlygas švęsti.“

Valstybės vaidmuo šventėse: nuobodi kančia, formalus trukdis ar patriotizmo įkvėpėja?

„Tapus viešu asmeniu, šventimas pasikeičia“, – asmenine patirtimi dalijasi buvęs kultūros ministras A. Gelūnas. „Nesmagu būti tuo renginio akcentu, apie kurį visi galvoja „Va, dabar – nuobodžioji dalis.“ Kita vertus, viską apmąstai daug nuosekliau – sakydamas kalbą turi įkvėpti ne tik pats save, bet ir kitus. Tau tenka sustiprinti šventės prasmę – juk žmonės ateina savo noru, nebėra varomi per prievartą, kaip sovietmečiu.“

Pašnekovai vienbalsiai sutaria, kad itin reikalinga nauja valstybinių minėjimų koncepcija, aiškesnis valstybinių švenčių organizavimo mechanizmas. Dabartinė sistema neveiksni: paskelbiama proga, tačiau nėra vieningo veiksmų plano, sutelkto idėjos vystymo ir koordinavimo, tikslinio finansavimo. Taip įvairioms progoms pritaikomos tiesiog kasmet tradiciškai vykstančios šventės. U. Kaunaitė džiaugiasi, kad Kultūros ministerija ketina tokią koncepciją sukurti.

A. Gelūnas tiki, kad esama paprastų sprendimų: „Pamenu, kaip per vieną minėjimą prezidentė pasakė trumpą kalbą, o karinis orkestras grojo populiarius kūrinius. Girdėjau žmones džiaugiantis, kad šventė smagi. Viskas priklauso nuo kūrybiškumo – formali paradinė atmosfera gali dingti akimirksniu.“

J. Morkūnas šmaikščiai beda pirštu į kiekvieną mūsų: „Jei žmogus ateina kentėti sukandęs dantis, tai šventės neišgelbės ir nuogas Michaelo Jacksono užpakalis. Reikia kviesti tuos, kurie to nori patys. Tai – ne valdininkų šventė, o mūsų visų. Pastebiu, kad visuomenės elgesys keičiasi į gera, bręstame kartu su valstybe. Kiekvienais metais mūsų, švenčiančių, bus tik daugiau.“

Šou verslo rykliui pritaria ir U. Kaunaitė, prisimindama Latvijos pasirinktą šūkį savo valstybės šimtmečiui („Aš esu Latvija“): „Kiekvienas iš mūsų yra šalis, jokia vyriausybė neturi mums pasakyti, kaip švęsti.“

Kaip valstybės atkūrimo šimtmetis Lietuvą netikėtai ištiko

Artėjant Lietuvos valstybės šimtmečiui, prisimenamos ir  jo planavimo problemos. „Žvelgiant į ankstesnės vyriausybės paliktus planus, atrodo, kad tai – tik kiek didesnė šventė už kitas. Trūksta bendros vizijos ir suvokimo. Lėšos išbarstytos po institucijas, tarsi tai būtų koks suneštinis balius. Būtinas auditas, peržiūra. Kita vertus, dar turime laiko. Tai – daug geriau, nei ateiti visiems procesams jau prasidėjus ir negalėti nieko pakeisti“, – naujosios vyriausybės nuotaikomis dalijasi U. Kaunaitė.

„Devynios auklės – vaikas be galvos. Taip nieko nebus. Kas dėl to kaltas? Akivaizdus lyderystės trūkumas“, – piktinasi J. Morkūnas.

Jam pritaria A. Gelūnas: „Valdžia tikrai kalta. Valstybės lyderis – tokių iniciatyvų veidas. O ši atsakomybė buvo perleista kanceliarijai. Bet laiko dar tikrai yra, reikia atsikratyti nereikalingo balasto – viskas yra įmanoma.“

„Nuosekliai tyrinėjau programą. Joje apibrėžti pagrindiniai principai tiktų Salantų bažnyčios atidarymo po remonto šventei. Tai – antrakursių studentų lygio idėjos, teiginiai apie viską ir drauge apie nieką. Nebuvo drąsos rizikuoti, siūlyti drąsių idėjų. Programoje nėra intelektualinės rizikos – visa ko variklio. Džiugina, kad yra smulkių iniciatyvų, kurias sugalvojo paprasti žmonės – kūrybiškos asmenybės, ieškančios savo santykio su švente. Tai teikia vilties“, – kritikos dabartiniams šimtmečio minėjimo planams negaili ir A. Švedas.

Visgi, kas turėtų tapti pagrindiniu šimtmečio minėjimo akcentu? Nauji paminklai ar bendruomenės telkimas? „Lukiškių aikštės situacija – visuomenės brandos egzaminas. 26 metus esam pakeliui nuo Lenino aikštės iki Lukiškių aikštės. Ji turi tapti vieta, į kurią užsienio šalių vadovai atvyksta pagerbti mūsų valstybės. Dabar tai daroma Antakalnio kapinėse. Ar bereikia komentarų?“ – Vyčio paminklo idėjos svarbą pabrėžia A. Gelūnas.  

U. Kaunaitė apie konkrečius planus kalba atsargiai: „Anksti sakyti, pirma reikia išgryninti viziją. Dabar daugiau nei pusė finansų skirta sunkiajai infrastruktūrai – bet ar tikrai tai atneš šventę? Reikia pusiausvyros, reikia įtraukti bendruomenes. Švęsti kuo plačiau – ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio lietuvių bendruomenėse.“

„Lentelės, vadovėliai, paminklai – tradicinė atminties valdymo praktika. Dėl to nesam atsilikę ar smerktini. Bet labai svarbu atsakyti, ar šimtmetis mums svarbus tik kaip istorija? Jei tai – ir tiltas į dabartį ir ateitį, reikia kurti švietimo projektus ir skatinti pilietiškumą“, – mano A. Švedas.

nuotraukaOrganizatorių nuotr.

Genialumas paprastume, arba drąsa veikti

„Turime unikalų pavyzdį, kaip vaikai per 3,5 minutės išmoko Lietuvos istoriją – tai „Šventinis bankuchenas“. Paprasti dalykai gali būti labai paveikūs. Yra daug puikių idėjų, kurioms nereikia tarpinstitucinio bendradarbiavimo. Suteikite galimybę žmonėms patiems teikti šimtmečio šventimo idėjas. Leiskite jiems patiems kurti, o ne liepkite pildyti paraiškas“, – šias J. Morkūno mintis palydėjo auditorijos plojimai.

A. Švedas apžvelgia gautas pamokas: „Turime ir gerų, ir blogų patirčių. Reikia tikslinio finansavimo, reikia ir institucinės koordinacijos. Tačiau kultūros ir verslo žmonės taip pat turi parodyti drąsą. Reikia forumo, kurį inicijuotų nesantieji valdžioje. Pilietinių idėjų bankas – puiki idėja. Paminklai mūsų neišgelbės – išgelbės idėjos ir savimonės formavimas. Švęskime, linkėkime sau kuo ilgiau gyventi laisvės sąlygomis ir tai bus pagrindinė mėgavimosi laisve kasdien sąlyga“.

„Tai, ką mes svarstome, tinka 40–60 metų žmonėms. Tai gerai, tačiau jaunimas – medijų karta. Puikus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto projekto pavyzdys – animacinės dainelės vaikams internetiniame „YouTube“ kanale. Sulaukta didžiulio susidomėjimo, taip pat ir užsienyje, kur mišriose šeimose gyvena daug lietuvių, norinčių ugdyti lietuvišką savo vaikų tapatybę“, – į šiuolaikines aktualijas atkreipia dėmesį A. Gelūnas.

Kolegoms pritaria ir U. Kaunaitė: „Nėra tobulos šventės idėjos, tinkančios visiems be išimties. Man šventė – tai bendruomeniškumas. Minėjimas labiausiai įsirėžia į atmintį, kai iš pasyvaus stebėtojo gali tapti aktyviu veikėju. Švietimas – ir ateities kūrimo, ne tik praeities minėjimo forma. Galbūt tai ir yra mūsų šimtmečio projektas?“

Tarptautinių profesionalų tinklo „GLL | Global Lithuanian Leaders“ informacija