2018 m. spalio 22 d.

„Donskiškuosiuose pokalbiuose“ diskusija apie Makiavelį ir karikatūriškas makiavelizmo apraiškas

Dr. Arūnas Gelūnas padėkojo auditorijai, šeštadienio popietę nutarusiai paskirti susitikimui su intelektualais Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, už ištikimybę tiesai ir akademinei diskusijai. Į trečiąjį „Donskiškųjų pokalbių“ ciklo susitikimą tema „Tiesa ir galia. Nuo Makiavelio „veiksmingos tiesos“ iki „fake news“ organizatoriai pakvietė išskirtinius kalbėtojus. Su klausytojais savo įžvalgomis dosniai dalinosi Talino universiteto profesorius Reinas Raudas – vienas garsiausių estų rašytojų ir intelektualų; prof. Gintautas Mažeikis – filosofas, kultūros teoretikas, antropologas, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos ir socialinės kritikos katedros vedėjas, ir dr. Nerijus Milerius – filosofas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas. Visi jie Leonido Donskio artimi bičiuliai ir bendraminčiai, tad improvizuoti L. Donskio idėjų ir tekstų pagrindu, pasak prelegentų, jiems ir garbė, ir malonumas.

Kaip pranešėjus pavadino filosofas, menininkas ir politikas, L. Donskio ir Vytauto Kavolio tekstų vertėjas, ciklo iniciatorius dr. Arūnas Gelūnas: pranešėjai – tai tikra Crème de la Crème, būtent taip prieš daugelį metų tos pačios sudėties kompaniją, nuvykusią skaityti paskaitų (tik dar ir su L. Donskiu), Estijos auditorijai pristatė tuo metu Talino universiteto rektoriaus pareigas ėjęs prof. R. Raudas.

Dr. A. Gelūnas paaiškino ir kodėl kvietimui į šią diskusiją pasirinko Kinijos parlamento nuotrauką, kai jie audringais aplodismentais sveikina Kinijos prezidentą Xi Jinpingą, vienbalsiai laimėjusį balsavimą, kad būtų panaikinti apribojimai prezidento kadencijoms. Taip buvo atvertas kelias prezidentui Xi Jinpingui valdyti šalį visą gyvenimą. Dėl sparčiai augančios asmenybės kulto jis yra vadinamas Kinijos „visko pirmininku“. „Kuo ne Makiavelio „Valdovo“ įsikūnijimas, praėjus daugiau nei 500 metų nuo veikalo parašymo?“ – diskusijos pradžioje sakė jos moderatorius.

Visi kai ką žino ar bent jau yra girdėję apie Niccolo Machiavellį. Tad pranešėjai nepuolė nuodugniai aiškinti, ką reiškia makiavelizmo terminas. Priminę tik, kad politikos teoretikai N. Machiavellio politikos sampratą sieja su klasikinės, arba Aristotelio, politikos sampratos atmetimu – esą N. Machiavellio politika nustoja buvusi viešosios erdvės kūrimu bei viešų reikalų tvarkymo menu ir virsta galios technologija ar net valdžios paėmimo ir išlaikymo mechanika. Tačiau prof. G. Mažeikis dar priminė ir tą aplinkybę, kad keisto ir paslaptingo likimo diplomatas, rašytojas, mąstytojas N. Machiavelli buvo eruditas ir intelektualas, savo išsilavinimu gerokai pranokęs amžininkus ir jo gyventą metą.

Iš tikrųjų N. Machiavelli (1469–1527) buvo daug didesnis mąstytojas, nei kad gali pasirodyti iš jo trumpo pamfleto schemos. Būdamas Florencijos ambasadorius Prancūzijoje ir gyvendamas Paryžiuje, N. Machiavelli puikiai suprato, kokia grėsmė fragmentuotai ir suskaldytai Italijai nuolat kyla iš centralizuotų ir galingų valstybių – visų pirma iš Prancūzijos. Aistringas Florencijos patriotas ir pats tikriausias humanistas, tikėjęs Romos Respublikos idealais (abejojantiems buvo rekomenduota perskaityti „Samprotavimus apie Titą Livijų“ – daug svarbesnį jo politinį veikalą nei „Valdovas“), N. Machiavelli svajojo apie tobulą politinį žvėrį, kuris sugebėtų išlikti nenunuodytas ir nemanipuliuojamas, kuris įvaldytų visą jėgos technologiją ir rūmų intrigų repertuarą tam, kad, įsigalėjęs Florencijoje ir ilgainiui visoje Italijoje, galėtų joje atkurti civilizuotą tvarką – Respublikos tvarką. „Respublika buvo Machiavellio pagrindinė valstybės valdymo idėja“, – tvirtino prof. G. Mažeikis.

Kalbėdami apie nedidelį N. Machiavellio pamfletą „Valdovas“, skirtą įsiteikti Florenciją tuo metu valdžiusiai Medici dinastijai, pranešėjai trumpai priminė garsiąsias liūto ir lapės metaforas „Valdove“ (jei negali pasikliauti jėga ir veikti kaip liūtas, tapk lape ir veik gudrumu) bei jo patarimus: kaip neleisti priešams tapti sąjungininkais; kaip skaldyti ir pjudyti juos tarpusavyje, o kai kuriuos iš jų patraukti savo pusėn; kaip sąmoningai leisti gandus ir dezinformuoti varžovus arba priešus, kruopščiai studijuojant jų reakcijas; kaip valdovui inscenizuoti savo pasitraukimą iš valdžios, kad vėliau iš greitų aplinkinių reakcijų būtų galima sužinoti, kas yra kas; kaip atsekti sąmokslus ir pačiam juos regzti ir kt. Pranešėjai Machiavellį tapatino ir su Don Chuanu ir su Kazanova, titulavo jį „manipuliacijų didmeistriu“. Taip diskusija peršoko į šiandienos realijas ir netikrų naujienų „fake news“ fenomeno aptarimą.

Prof. R. Raudas papasakojo, kaip Holivudas kūrė filmą apie estų partizanų pasipriešinimą sovietų okupantams. Jie nutarė, kad estų pasipriešinimo lyderis turi būti katalikų kunigas. „Ir nors scenarijaus kūrėjams aiškinome, kad Estijoje – katalikų kunigų iš viso nelabai yra, išgirdome atsakymą, kad jiems geriau matyti. Mat jų produkciją daugiausia žiūrės JAV gyvenantys lenkų emigrantai, kuriems Rytų Europos pasipriešinimo sovietams tema yra aktuali ir įdomi, o lenkai – katalikai, todėl ir estų pasipriešinimo vadas Holivudo filme – katalikų kunigas“, – puikia lietuvių kalba įdomią istoriją papasakojo R. Raudas.

Dr. N. Milerius atkreipė dėmesį į tai, kaip manipuliacijų schemos „fake news“ lauke veikia per ilgąją ir trumpąją atmintį. „Trumpoji atmintis – mūsų įvykių ir situacijų atmintis. Ilgoji atmintis – tai, kas organizuoja trumpąją atmintį, ir ji yra konstruojama ideologiškai, kai mums „ima plauti smegenis“ ir didžiuliai nereikalingos informacijos srautai užtvindo atmintį ir ją paralyžiuoja“, – kalbėjo filosofas. Pasak pranešėjų, siekdami informacijos ekonomiškumo, vargiai ar galėtume tiksliai pasakyti, ką ten tokio neadekvataus pasakė ar padarė D. Trumpas ar V. Putinas, nes tokio jų elgesio pavyzdžių ir įvairiausių skandalų yra begalybė, kad lieka tik išplautas vaizdinys „ar jį apvogė, ar jis pavogė?“. O ką jau kalbėti apie tai, kad ideologinės ir sukonstruotos „tiesos“ paveikti dėl ilgalaikės atminties fenomeno žmonės matytus vaizdinius ar girdėtus mitus ilgainiui ima priimti kaip tiesą ir tikrovę. Čia buvo prisimintos ir netikrų naujienų fabrikuose pagamintos žinutės apie nukryžiuotą rusų berniuką Ukrainoje, Slovianske ar išprievartautą rusų mergaitę Berlyne. „Žmonės staiga ima prisiminti tai, ko niekada nebuvo, bet jie skaitė, matė, girdėjo. „Fake news“ todėl tokios galingos, kad žmonės nori tokių naujienų“, – netikrų naujienų žalą minėjo prelegentai. O R. Raudas viską apibendrino šmaikščiu pasakymu, kurį jis neseniai perskaitė internete: „Dar Leonardas da Vinci pasakė, kad ne viskas, kas yra internete, yra tiesa.“

Tačiau diskusijos dalyviai gynė gerą Machiavellio vardą. Prof. G. Mažeikis tvirtino, kad ir L. Donskis žavėjosi Machiavelliu ne todėl, kad jis buvo manipuliatorius, o todėl, kad jis buvo humanistas. „Manipuliacijų, sukčiavimo, melavimo fenomenas neturėtų būti vadinamas vien makiavelizmu. Tai buvo ir iki jo, ir Antikos laikais, ir dar anksčiau. Klysta tie, kurie mano, kad N. Machiavellio būta korumpuoto, bet politiškai efektyvaus valdžios šalininko – pakanka paskaityti jo nemirtingą komediją „Mandragora“, įspūdingai atveriančią XV amžiaus Florencijoje suvešėjusios korupcijos ir moralinio dekadanso mastą. Ši komedija leistų daug ką suprasti ir iš to, kas vyksta nūdienos Lietuvos politikoje“, – sakė G. Mažeikis.

Visi sutiko, kad kai yra „fake news“, pasirodo ir daugybė anekdotų, karikatūrų. Šių dienų aktualija – V. Putino pareiškimas, kad rusai po atominio karo pateks į rojų, o jų priešai ilgai ir skausmingai dvės. Kad suvaldytų išprotėjusį valdovą nuo sprendimo pasitraukti su visa tauta į rojų, iš karto pasipylė tūkstančiai šmaikščių karikatūrų ir anekdotų, pradedant nuo to, kad 140 milijonų rusų rojuje viską išvogs ir apdergs, iki to, kad susidarys ilgos eilės, pageidaujančių patekti į pragarą, kur nebus rusų.

Diskusijos dalyviai kartu ieškojo ir priešnuodžių, kaip nepasiduoti manipuliacijoms, kaip nepasikabinti ant to „rojaus“ kabliuko. Siūlymai aiškūs, nors ir ne patys efektyviausi. Tai – dekonstruoti netikras naujienas pasitelkiant tikrus faktus, nesiekiant jokio tikslo; visai nesidomėti popsiniais dalykais; ugdyti savo emocionalesnę pusę taip, kad mažiau bijotume ir mažiau visko geistume, ugdytume savo blaivesnį, šaltesnį požiūrį į tikrovę; kurti savo „fake news“ ar, kaip siūlė ir padarė filosofas Arvydas Šliogeris: važiuoji į kaimą ir ari laukus, niekuo nesidomi ir gyveni sau sveikas.

Beje, pranešėjų diagnozė tokia, kad šiandieninėje Lietuvos politikoje makiavelizmo nėra, nes mūsų politikai visi yra per silpni. Greičiau jau jie tėra juokingi tartiufai, kaip yra sakęs režisierius Oskaras Koršunovas, o ne galingi makiaveliai.

Susiję straipsniai:

Daugiau nuotraukų ›