Telefonas Klaustukas Gestu kalba Sitemap
2019 m. liepos 4 d.

Lietuviškas biokapitalizmas rusiškos radiacijos fone

Prof. dr. Zenonas Norkus 2014 m. išleido solidžią monografiją „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai“, kuri, beje, prieinama ir elektroniniu pavidalu.

Pokalbis su Z. Norkumi Lietuvos nacionalinės bibliotekos studijoje sukasi apie šiame veikale pateiktas prognozes.

Knygoje nemažai vietos skirta Lietuvos ateičiai, kurią be viso kito lemia išorės veiksniai — pavyzdžiui, Rusija. Z. Norkaus požiūriu, tikroji Rusijos demokratizacija neįmanoma be jos branduolinio nusiginklavimo ar nuginklavimo. Deja, po Sovietų Sąjungos žlugimo Vakarų šalys nepasinaudojo galimybe išsiderėti ženklaus Rusijos branduolinio potencialo sumažinimo — mainais už didesnę ekonominę pagalbą, kurią mokslininkas lygina su naujuoju Marshallo planu. Kadangi Rusijoje gali kilti pilietinis karas, į kurį savo saugumo sumetimais veikiausiai įsikištų Vakarų šalys, Z. Norkus knygoje perspėja dėl Lietuvai nepalankios įvykių raidos: „...atliekant prevencines taikos palaikymo Rusijoje operacijas, kurių tikslas būtų jos branduolinių pajėgų neutralizacija ir lemiamos provakarietiškų demokratinių jėgų persvaros užtikrinimas, Lietuva bene labiausiai iš visų NATO šalių rizikuotų tapti branduolinių atakų objektu, po kurių didelė teritorijos dalis ilgam laikui taptų netinkama žmonių gyvenimui bei ūkinei veiklai“.

Branduolinis pavojus Lietuvai kiltų ne tiek iš Rusijos valstybės, kiek iš kurios nors Rusijos pilietinio karo šalies (tikėtina, nedemokratiškos, antivakarietiškos). Vakarai, Z. Norkaus vertinimu, akivaizdžiai pranašesni. Jis rašo: „Žinant jau šiuo metu JAV pasiektą pranašumą elektroninės žvalgybos ir kibernetinės ginkluotės srityje, maža abejonių, kad didžiosios Lietuvos sąjungininkės, įsilaužusios į Rusijos elektroninius tinklus, nesunkiai paralyžiuotų Rusijos strategines raketines pajėgas, chirurginiais branduoliniais bei kitokiais smūgiais likviduotų joms priešiškų antidemokratinių jėgų vadovybę.“

Istorijai pasukus tokia linkme, galima ilgam pamiršti ir apie biotechnologijomis grįstą ūkį, su kuriuo, esant taikioms sąlygoms, mokslininkas sieja Lietuvos gerovę.

Kalbėdamas Nacionalinėje bibliotekoje, Z. Norkus pripažino — net ir kilus pilietiniam karui Rusijoje, JAV branduolinio įsikišimo tikimybė yra menka, nes toks įsikišimas reikštų visišką JAV sąjungininkų Europoje ignoravimą. Politinis korektiškumas neleidžia mums galvoti apie šachmatų partiją, kurioje aukojamas koks nors pėstininkas — pavyzdžiui, Lietuva. Tačiau net ir atsisakius minėtų chirurginių Vakarų smūgių Lietuva nėra saugi, nes jai gali smogti nekontroliuojamos Rusijos pajėgos: „Apginti Lietuvos teritoriją nuo decentralizuotų branduolinių smūgių taktinėmis raketomis bei apsaugoti jos esamus ar būsimus branduolinius objektus nuo atakų konvenciniais ginklais NATO šalys vargu ar pajėgs ir po 30 metų.“ Nors pilietinio karo galimybė kaimyninėje šalyje atrodo egzotiškai,  Z. Norkus pritaria nuomonei, kad esama tik mažos tikimybės, jog dabartinio Rusijos režimo tranzitas į demokratiją bus taikus.

Atsiribojus nuo katastrofiškos raidos, kuri tikėtina, tačiau nebūtina, vienas iš Lietuvos ekonominės sėkmės veiksnių būtų biokapitalizmas, kurio apčiuopiamiausias produktas yra biokuras.  Jo gamyba įgautų pagreitį, kada dėl naftos brangimo biokuras taptų konkurencingas rinkoje. Žalią Lietuvos ateitį Z. Norkus mato net pasibaigus išorės veiksnių sukeltoms negandoms. Knygos „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai“ pabaigoje mokslininkas rašo: „Išlikusiems  Lietuvos  gyventojams  ar  jų  daliai  tektų  evakuotis  į  kitas  šalis,  žydų pavyzdžiu turtėjant jau diasporoje ir ten tampant tikra globalia Lietuva. Dalis ar net visa  jos  teritorija  taptų  panaši  į  liūdnai  pagarsėjusią  Černobylio  zoną.  Ilgainiui  ji apaugtų Simono Daukanto aprašytas girias primenančiais miškais bei kitokiais biokuro šaltiniais. Radiacijos lygiui krintant, į jas pradėtų grįžti pabėgėlių palikuonys. Lietuva – kaip Trečioji Lietuvos Respublika – atsikurtų.“