2020 m. birželio 1 d.
Atnaujinta Laisvalaikio skaitinių erdvė vėl kviečia skaitytojus
Džiugi žinia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos lankytojams – Laisvalaikio skaitinių erdvėje jūsų laukia naujos didelio populiarumo sulaukusios knygos. Kviečiame atnaujintoje Laisvalaikio skaitinių erdvėje III a. pasižvalgyti po knygų lentynas. Žemiau pristatome populiariausias knygas.
Jei ieškote knygų lietuvių ar užsienio kalbomis, neprabėkite pro Laisvalaikio skaitinių erdvę Nacionalinės bibliotekos II a., o jei domitės kulinarija – kilkite į V a.
Primename, kad patikusias penkias knygas galima skolintis į namus trisdešimčiai dienų, o prireikus šį laiką pratęsti dar keturiolika dienų.
Smagaus ir turiningo laisvalaikio su knyga.
Daili rašytojos karjeros siekianti studentė, vos pravėrusi knygyno duris, iškart patraukia už prekystalio stovinčio Džo Goldbergo dėmesį. Paslapčia nužvelgęs merginos duomenis, šiai atsiskaitant kortele, jis padaro tai, ką tokiu atveju turbūt padarytų kiekvienas: paguglina jos vardą ir pavardę.
Vaikinas akimirksniu išsiaiškina, kad Niujorke gyvena tik viena Gvineverė Bek. Ji turi viešą feisbuko paskyrą ir nuolatos tvytina, tad suteikia apie save visą reikalingą informaciją. Džo nepastebimai ima brautis į Bekės gyvenimą. Įgijęs merginos pasitikėjimą, iš persekiotojo tampa jos vaikinu. Dabar jis pasirengęs būti tobulu vyru ir pašalinti visas kliūtis, stojusias skersai kelio, – net jei prireiks ką nors nužudyti...
J. M. Coetzee „Elizabeta Kostelo“
Elizabeta Kostelo – gerbiama ir pripažinta rašytoja. Įkopusi į septintą dešimtį, keliauja po pasaulį ir skaito pranešimus įvairiomis temomis: ar šiais laikais įmanomas realistinis pasakojimas, ar literatūra, vaizduodama blogį, pasiekia deklaruojamą kilnų tikslą, kokią atsakomybę už savo idėjas turėtų prisiimti rašytojas...
Romane skausmingai gvildenamos personažų erotinės patirtys, ginčijamasi su praeities autoriais ir kartu tai yra pasakojimas apie konkrečią moterį. Dar būdama jauna, Elizabeta parašė garsų romaną „Namas Eklzo gatvėje“ ir dabar yra priversta stoti akistaton su savo šlovės burbulu, sprogstančiu kaskart jai užlipus į tribūną. Elizabeta supranta, kad kai kurie jos įsitikinimai pakito, todėl galiausiai klausia savęs, kas yra šitas „mano aš“, jei mes visi keičiamės kiekvieną dieną, kartu išlikdami tokie patys.
Marina Stepnova „Lazario moterys“
Tai šeimos saga, kurios centre Lazaris Lindtas, tvirto charakterio našlaitis, neįtikėtinai gabus fizikai bei chemijai. Nepaprasta asmenybė, šviesos greičiu kylanti karjeros laiptais. Tačiau Lindtas, sovietinio mokslo šviesulys, tampa ir centrine trijų moterų likimų figūra. Bevaikę Marusią, savo mokytojo ir globėjo žmoną, pamilsta ankstyvoje jaunystėje beviltiška, deginančia meile, tačiau ji taip ir neprasiveržia į paviršių. Po karo uždarame mieste kodiniu pavadinimu Enskas sutikęs jaunutę Galiną, įsimyli iki ausų, jėga įsiveržia į jos gyvenimą ir jį sugriauna. Ir tik trečioji Lazario moteris, anūkė Lidočka, paveldės senelio genialumą ir sugebės išsiveržti iš kankinančio šeimyninio scenarijaus.
Auður Ava Ólafsdóttir „Randai“
Jounas mano, kad gyvenimas nebeturi ateities. Žmona paliko, motiną vis labiau pasiglemžia demencija, o mylima duktė pasirodo esanti ne duktė. Jis nusprendžia negrįžtamai išvykti į karo nusiaubtą šalį ir ten viską pabaigti.
Tačiau atvykęs į viešbutį „Tyla“ pajunta, kaip jo planai ir anonimiškumas nyksta. Čia atsiranda dalykų, kurie patraukia jo dėmesį. Tarkime, trupantis, beveik negyvenamas viešbutis ir jį prižiūrinti vieniša sūnų auginanti moteris.
„Randai“ – vienas įsimintiniausių šiuolaikinių islandų romanų. Kūrinys apdovanotas 2017 m. Islandijos literatūros premija, 2018 m. Šiaurės tarybos literatūros premija, 2018 m. tapo prestižinės Italijos literatūros premijos „Strega“ trumpojo sąrašo nominantu.
Dean A. Haycock „Tironiškas protas: lyderių portretai, narcisizmas ir diktatoriškumas“
Ne kiekvienas gali tapti tironu... Pirmiausia, iš prigimties reikia būti ambicingam. Taip pat turėti tamsiųjų bruožų: narcisizmo, psichopatiškumo ir makiavelizmo, polinkį į paranoją bei nenumaldomą troškimą valdyti kitus. Antra, reikėtų, kad šios pavojingos savybės išryškėtų dar vaikystėje ir derėtų su asocialiu elgesiu. Galiausiai svarbu sulaukti tinkamo momento – iškilti tuomet, kai šalies politinė sistema taps nestabili.
Medicinos mokslų daktaras Deanas A. Haycockas, remdamasis ankstesnių diktatorių pavyzdžiais, pateikia dabartinių lyderių Vladimiro Putino, Donaldo Trumpo, Kim Džonguno psichologinius portretus. Autoriaus nuomone, tik suvokdami vadovų asmenybes galime juos perprasti, nuspėti tolesnių įvykių eigą, atpažinti tironus.
Malaiziečių ir kinų kilmės autorės Yangsze Choo romanas „Dvasių nuotaka“ – pasakojimas, supintas iš kinų folkloro, sapnų, romantiškų intrigų, pavojingų nuotykių ir svaiginančių siužeto posūkių.
Li Lan priklauso bankrutavusiai aristokratų šeimai. Merginos ateitis be jokios vilties. Likimo nelengvina ir tėvas, įnikęs į opijų, paskendęs į skolas. Netikėtai tėvas dukrai praneša žinią: mergina galėtų nurašyti šeimos skolas bei pasirūpinti namais visam gyvenimui, jei sutiktų tekėti už turtingiausio miesto žmogaus sūnaus. Pasiūlymas slepia vieną keistą aplinkybę – būsimas vyras prieš keletą mėnesių buvo nužudytas...
Samanta Schweblin „Pilna burna paukščių“
Vieną naktį nuotakų suknelėmis pasidabinusios moterys susitinka kažkur greitkelio pakraštyje. Neūžauga padavėjas pakelės bare aptarnauja klientus žinodamas, kad už gretimų durų jo tyko mirtis. Šeimininkui atsidavęs darbininkas kasa tokį gilų šulinį, tarsi norėtų pasiekti žemės centrą. Mažametis nebeprisimena cukraus skonio, senis žaidžia vaikų žaislais, paauglė nieko neima į burną, išskyrus paukščius...
„Pilna burna paukščių“ – tai šiuolaikiški kruopščiai pačios autorės atrinkti geriausi trumposios prozos kūriniai, įtraukti į 2019 metų Bookerio premijos nominantų ilgąjį sąrašą. Racionaliam protui prieštaraujantys pasakojimai pasiekia slapčiausias pasąmonės kerteles ir skatina tokias temas kaip žmogiškasis ryšys, moteriškumas, tėvystė, kultūra, menas permąstyti iš naujo.
Jonas Hassen Khemiri „Viskas, ko neprisimenu“
Samuelis žūsta automobilio avarijoje. Bet ar tai iš tiesų nelaimingas atsitikimas?
Neįvardytas rašytojas nusprendžia iš fragmentų atkurti Samuelio gyvenimą. Kalbėdamasis su draugais, artimaisiais ir kaimynais jis pradeda lipdyti Samuelio portretą: mylimas anūkas, užsispyręs biurokratas, ištikimas draugas, apsimetėlis, pozuotojas. Žmogus, kuris būtų galėjęs viską paaukoti dėl gyvenimo draugės ir viskuo dalijęsis su geriausiu draugu. Tačiau kodėl juos abu prarado?
„Viskas, ko neprisimenu“ – tai istorija apie meilę ir atmintį, pasakojimas apie rašytoją, kuris, mėgindamas įminti Samuelio paslaptį, iš tiesų nori sužinoti tiesą apie save. Kas lieka iš trapių mūsų atsiminimų? Ir kas slypi po tuo, ko neprisimename?
Jurgita Jasponytė „Vartai Auštrieji“
Tai antroji savitai folkloro ir lietuvių mitologijos motyvus su asmeniniais išgyvenimais ir refleksijomis perpinanti poetės knyga. „Vartai Auštrieji“ iš dalies pratęsia pirmosios knygos „Šaltupė“ temas: atvirus pasakojimus apie motinystę, vaikystę, moters brendimą.
Knyga pinkli, daugiasluoksnė, autorė dažnai naudoja vidinius rimus, tekstai prisodrinti nuorodų į mitologijos šaltinius, istoriją, nemažai citatų ir aliuzijų.
Svarbus vandens leitmotyvas – vanduo čia suvokiamas kaip judėjimas, kaip perkeliantis iš vienos būsenos į kitą substanciją. Vanduo jungia praeitį su dabartimi, chtoniškąjį pasaulį su dangiškuoju, miestą su kaimu ir miesteliu.
„Vartai Auštrieji“ – įdomiai ir talentingai šiuolaikinę jauseną, verlibrą ir folkloro klodus derinanti knyga. Ji remiasi tiek dainomis, tiek pasaulio ir lietuvių poezijos tradicija – nemėgdžiodama, o pratęsdama.
Alvydas Šlepikas „Mano tėvas žūsta“
„Tėvas mėgdavo žiūrėti į upę. Šienaudavom jos krantus ir pietaudami stebėdavom tėkmę, žuvis, Perkūno žirgelius. Kartais eidavom žūti, nešdavomės ant pečių sunkias lazdynines meškeres. Pakliūdavo įvairiausios žuvys, bet dažniausiai tokios, kurias tėvas vadindavo blizgutėm. O tikėdavom, kad pagausim šapalų arba abstriungų. Taip vadinom upėtakius. Kartais pavykdavo. Kai buvau mažas, tėvas plaukdavo lėtai tarp vandenžolių, o aš laikydavausi jam už kaklo ir plaukdavau kartu. Ant jo nugaros. Vėsi juoda tėkmė tyliai nešė mūsų baimes, diena geso, o mes plaukėme ramiame vandeny pamažu virsdami žuvimis.“
Rinktinė „Mano tėvas žūsta“ sudaryta ne pagal chronologiją, bet pagal vidines sąsajas. Tad skaityti ją reikėtų kaip rinkinį. Ypač todėl, kad didžioji dalis eilėraščių buvo pataisyti, kartais beveik perrašyti.
-
2024 m. balandžio 19 d.Įsibėgėja 3D technologijų taikymas skaitmeninant Europos kultūros paveldą
-
-
-
