Telefonas Klaustukas Gestu kalba Sitemap
2020 m. birželio 12 d.

Pokalbių ciklas „Pandemija ir semiotika“

Pasaulį užklupusi COVID-19 pandemija tapo iššūkiu tiek valstybėms, tiek institucijoms, tiek įmonėms ir kiekvienam iš mūsų. Nors virusas nedingo, karantinas švelninamas ir imama drąsiau kalbėti apie jo padarinius. Ekspertai diskutuoja remdamiesi įvairiomis žiniomis ir pavyzdžiais iš kasdienio gyvenimo. O kaip semiotikai analizuotų karantino įtaką mūsų gyvenimui?

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vadovo dr. Dainiaus Vaitiekūno parengtame pokalbių cikle „Pandemija ir semiotika“ požiūriu į pandemiją kaip išskirtinį sociokultūrinį reiškinį maloniai sutiko pasidalyti trys žymiojo semiotiko Algirdo Juliaus Greimo mokiniai, jo įkurtos mokyklos semiotikai iš Lietuvos ir Prancūzijos: Kęstutis Nastopka (Vilniaus universitetas), Jacques’as Fontanille (Limožo universitetas) ir Ericas Landowskis (Prancūzijos nacionalinis tyrimų centras, Paryžius). Tad ką ši pandemija reiškia karantiną išgyvenančiam semiotikui ir kaip semiotika, reikšmės teorija gali padėti ją suprasti?

Pokalbiuose semiotikai daug dėmesio skiria pandemijos, karantino paveiktos žmogaus kasdienybės pokyčių, mąstysenos ypatumų analizei. Jacques‘as Fontanille pabrėžia saviizoliacijos keistumą, privertusį iš naujo įvertinti ankstesnes įprastas veiklas, gyvenamąją aplinką. „Netekę kelionių ir daugybės veiksmo vietų tinklu apraizgyto pasaulio (išvietinto ir išcentruoto), atsidūrėme kitokiame pasaulyje, sudarytame iš koncentrinių ratų ir stipriai įvietintame: jo centre – izoliavimosi vieta, aplink kurią ir visai greta – galimų, bet labai retų judėjimų erdvėje ratas, o aplinkui šį – antras ratas, kuriame lėtai plinta epidemija, – tylios ir vis dar pakenčiamos grėsmės ratas, ir galiausiai – paskutinis ratas, didžiulės pandeminės grėsmės ratas, kuriame vis daugėja aukų, – tai periferija, nepavaldi nė grynai aritmetinėms procedūroms“, – mintimis dalijasi semiotikas.

Semiotikai aptaria vyraujančius skirtingus žmonių požiūrius į pandemijos reiškinį, jo kilmę ir išdavas. Pasak J. Fontanille, daugybė pandemijos aiškintojų stengiasi įvardyti jos lėmėjus ar veikiau antilėmėjus: Dievą, atsigręžusį prieš žmogų, arba žmoniją baudžiančią gamtą. Esti manančių kitaip. Vieni iš jų teigia, kad už pandemiją atsakinga žmogaus gamybinė veikla, kiti įtarinėja, kad pasaulyje tebesama visur slypinčių galingų jėgų, kurios siekia atkurti dvipolį pasaulį. Tokiu atveju virusas ir epidemija suvokiami kaip šių jėgų įrankis.

E. Landowskis atkreipia dėmesį, kad, viena vertus, pandemija gali būti suvokiama kaip nutikimas, sukėlęs tūkstančius kitų atsitikimų. Tokiu mastu, kad šiemet niekas nieko negali daryti taip, kaip buvo suplanavęs, tačiau mokslininkas taip pat dvejoja, ar tai iš tiesų atsitikimas. „Į pandemijos proveržį ir plitimą žiūrint kaip į atsitiktinius, beprasmius sutapimus, galima prisiimti visiškai priešingą – „rizikingą“ – laikyseną, kai nepaisoma jokių atsargumo rekomendacijų. Taip reagavo nemaža dalis gyventojų daugelyje šalių, o kai kuriose ir aukščiausi valstybės vadovai“, – kalba mokslininkas.

E. Landowskis taip pat dalijasi mintimis, kad pandemija daugelį žmonių paskatino įsisavinti anksčiau neapsvarstytą, ignoruotą faktą, kad mirtis egzistuoja visai šalia ir gali ištikti kiekvieną. Pasak jo, banalūs posakiai „gyvenimas trapus“, „šiam pasauly nėra nieko pastovaus“, iki šiol atrodė pernelyg abstraktūs ir tušti, įgijo konkretų turinį ir ėmė kelti baimę. „O praėjus dar daugiau laiko, tęsiantis priverstinei izoliacijai, dingsta išoriniai orientyrai, iki šiol teikę gyvenimui tai, kas vadinama jo prasme. Dėl jos nekeliama daug klausimų, bet staiga prasmės klausimas iškyla visu rimtumu: jei tik nuo menkučio siūlelio, mažučio sutapimo priklauso, išlikti gyvam ar mirti, tai ar gyvenimas dar turi kokią prasmę?“ – svarsto semiotikas.

D. Vaitiekūnas atsigręžia į literatūros, semiotikos ir nūdienos aktualijų sąryšį. Pasak jo, dar 1957 m. Algirdas Julius Greimas Amerikos lietuvių skaitytojams pateikė Albert’o Camus „Maro“ (1947) ištraukos vertimą, pristatydamas romaną taip: „Tai visų pirma maro – Dievo rykštės kronika; tai, kiek giliau žvilgtelėjus, jau nebe maras, o bet kurį pavienį žmogų pralenkianti nelaimė: karas, okupacija, rezistencija. Tai pagaliau esminė, neišvengiama žmonijos būties sąlyga.“ Pasak mokslininko, pasaulį krečiant Covid-19 virusui, apie A. Camus „Marą“ kalbama itin daug, galbūt jame ieškant to, ko kitais būdais nepavyksta atrasti, išsiaiškinti, o dar pasiekia žinios, kad ne vienoje šalyje auga šio romano pardavimai. Akivaizdu, kad šis reiškinys apima kur kas daugiau nei tik biologinius procesus.

K. Nastopka svarsto, kad visuotinės nelaimės akivaizdoje laisvę paneigia bejėgiškumas, nepriklausomybę – paklusnumas. „Subjekto laisvę Greimas apibūdina kaip galėjimą daryti, o nepriklausomybę – kaip galėjimą nedaryti. Laisvas individas gali daryti tai, kas atitinka jo veikimo programą, nepriklausomas gali nedaryti to, kas jam nepriimtina. <...> Visuotinės nelaimės akivaizdoje galėjimas daryti pakeičiamas negalėjimu daryti, o galėjimas nedaryti – negalėjimu nedaryti. Laisvę paneigia bejėgiškumas, nepriklausomybę – paklusnumas. Suverenumo kodui priešpriešinamas pavaldumo kodas. Individas gali pasirinkti, tačiau negali nepasirinkti. Pasirinkdamas pavaldumo kodą jis patvirtina savo solidarumą su visuomene, jo nepasirinkęs būtų laikomas nekompetentingu subjektu“, – kalba semiotikas.

Visi ciklo pokalbiai: