Užgavėnės – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario

Užgavėnės – sena žiemos šventė, kurios paskirtis – išvyti žiemą, prisišaukti pavasarį. Šventė pastovios datos neturi, ji priklauso nuo kilnojamos Velykų šventės dienos, todėl kaip ir Velykos yra vis kitu laiku. Šventė – kupina liaudiško humoro, pasižymi išmoningumu ir kūrybingumu. Jos ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe. Pagrindiniai šventės simboliai – persirengėliai, kaukės, blynai, Lašininio ir Kanapinio kova, Morės deginimas.

Kaip mūsų senoliai varydavo žiemą iš kiemo, kiek džiaugsmo ši šventė atnešdavo į kiekvienus namus, galite sužinoti prisijungę prie portalo epaveldas.lt.

Virtualus kultūros paveldo portalas yra milžiniškas skaitmeninis lobynas, užtikrinantis greitą ir

patogią prieigą prie tūkstančių knygų, laikraščių ir kitų leidinių. Čia galite skaityti senas knygas, peržvelgti iliustracijas ir kitokius dokumentus apie Užgavėnes, jų šventimą.

Jūsų dėmesiui pristatome keletą įdomių leidinių Užgavėnių tema. Linkime malonių akimirkų.

Užgavėnės / Balys Buračas, 1926

Užgavėnės / Adolfas Vaičaitis. 1950

„Trečiadieniais kad aštunta
Nuo bokštų išmuš valanda,
Nieks už krosnies nesiliktų,
Ar tai lytų, ar tai snigtų,
Kas geras „Klubininks“,
Atsisveikįs tetą, mamą,
Skubriais žingsniais žengs į namą,
Kur daug jų susirinks.“

Taip rašoma Tilžės lietuvių klubo 1914 m. kvietime į Užgavėnių šventę „Trečiadieniais kad aštunta…“  

Į Užgavėnių šventę taip pat kviečia Lietuvių draugijos „Žvaigždė“ ir „Kanklės“. Užgavėnėms rengiamas pasilinksminimo vakaras, kuriame bus vaidinama linksma 3-jų dalių komedija „Aukso dievaičiai“, skambės p. Kačanauskio vadovaujamo choro dainos. Pasibaigus programai, prasidės šokiai ir daug kitų linksmybių. „Lietuvių draugijos „Zvaigždė“ ir „Kanklės“ subatoje vasario mėn. 27 dieną...“

1940 m. kvietime„ Didž. gerb. Tamsta, maloniai kviečiame atsilankyti į Kretingos Angelo Sargo vaikų s-gos rengiamą Užgavėnių šeimyninį pasilinksminimą-vakarėlį...“ vakaro programoje skelbiama, kad matysite vieno veiksmo scenos vaizdelį „Sniegulių karalaitė“, taip pat bus deklamuojami eilėraščiai, dainuojamos dainos, žaidžiami žaidimai, vyks šokiai.

Per Užgavėnes būtina pasigaminti Užgavėnių kaukę, nes persirenginėjimas – vienas pagrindinių šventės atributų Algimanto Puodžiūno negatyvų kolekcija. Lietuvių tradicinės šventės Šiaulių rajone. Tradicinė Užgavėnių šventė Kurtuvėnuose (Šiaulių raj.) 1974 metais. Užgavėnių kaukės.

Svarbiausia, kad Užgavėnių drabužis nebūtų kasdienis, jis turi būti kažkuo išsiskiriantis, neįprastas. Būtina veidą paslėpti po kauke. Kaukės dažniausiai buvo daromos iš medžio žievės, kailio, popieriaus, kartono ir kitų medžiagų. Plaukams, barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Užgavėnių kaukės, kad ir kokios baisios jos būtų, visos linksmos. Kai persirengėliai kaukių nesidėdavo, jie veidą (ūsus, barzdas, skruostus) išsipaišydavo anglimi, suodžiais arba net burokų „rašalu“. Persirengėliai vaizduodavo ir mitines būtybes, gyvulius, paukščius. Ypač populiarūs buvo „žydai“, „čigonai“, „vengrai“, „arkliai“, „ožiai“, „gervės“, „velniai“, „raganos“, „giltinės“. Persirengėliai eidavo iš trobos į trobą, krėsdavo pokštus, dainuodavo.

Užgavėnių simbolis – Morė, dar vadinama Kotre, Magde, Globėja, Motinėle. Morė – tai vaisingumo dievybė, kuri sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų. Su ja išvaromas susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema.

Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis – storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę persijuosęs kanapių pluoštu, nuspurusiais ūsais, o rankose – ilga lazda Lašininiui išvyti. Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grumiasi, kol galiausiai Kanapinis nugali.

Tikima, kad, jei per Užgavėnes gerai ir sočiai valgysi, būsi sotus ir stiprus visus metus. Užgavėnių dieną valgoma nuo 7 iki 12 kartų, vaišinamas kiekvienas į namus užėjęs žmogus.

Tradiciniai Užgavėnių valgiai:

Šiupinys. Jis buvo verdamas iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą.
Blynai. Dažniau kepdavo miltinius blynus. Kartais į jų tešlą įplakdavo ir kiaušinių. Kiek rečiau valgydavo tarkuotų bulvių blynus.
Spurgos – raugintos arba neraugintos gerųjų miltų tešlos bandelės, virtos taukuose.
Šaltiena. Verdama iš kiaulės ausų, kojų, galvos.

Šeimininkėms gaminant Užgavėnėms patiekalus siūlome receptų ieškoti knygose: Lietuvos gaspadinē, arba Pamokinimai kaip prigulincziai suvartoti Dievo dovanas / paraszė Žmona. – Tilžėjė, 1893. – 40 p.; Lietuvos virėja, arba, Aiškus pamokinimai ir parodymai kaip virti ir taisyti visokius gardžius, puikius ir sveikus valgius ir daryti skanius naminius gėrimus / [sudėjo Aldonė V.]. – Šiauliai, 1907. – 256 p.; Maistas ir valgių gaminimas / J. Kvedaras. – Šiauliai, [1925]. – 205 p.

Kad būtų linksmiau laukti Užgavėnių, paskaitykite Tado Daugirdo vienaveiksmį paveikslą su dainomis ir šokiais „Girkalnio užgavėnės“ . Sužinosite, kaip Užgavėnes šventė ūkininko Motiejaus namuose. „Šiandien užgavėnės! Saulutė nusileido, darbas, pabaigtas; pasilinksminti daleista ir reikia!...“ Nuotaikai praskaidrinti paskaitykite A. N. Ostrovskio keturių paveikslų dramą komediją „Ne visada katinui užgavėnės“.

Tad vykime žiemą lauk ir pasitikime pavasarį! Sočių bei gražių Užgavėnių!