Kalbos filosofas Johnas Langshaw Austinas savo knygoje „How To Do Things With Words“ atkreipė dėmesį į tai, kad kalba sukuria realius veiksmus ir jų pasekmes. Tai buvo pavadinta kalbos performatyvumu. Vėliau teoriją plėtojo filosofė Juditha Butler, kuri parodė, kaip kalba sukuria socialinius reiškinius, keičiančius realybę, pavyzdžiui, socialinė lytis yra kalbos performatyvumo rezultatas.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) patvirtino rekomendaciją „Dėl žydų kultūrinių realijų lietuviškų pavadinimų“. Tai žodžių, rekomenduojamų vartoti bendrinėje lietuvių kalboje su hebrajiškomis ir jidiš transkripcijomis, sąvadas, apimantis dešimt temų: 1) tradicinio žydų gyvenimo ciklo etapai ir apeigos; 2) tradicinė žydų išvaizda ir religinė aplinka; 3) žydų virtuvės elementai; 4) sinagogos aplinka ir objektai; 5) žydų istorijos metmenys; 6) žydų tradicinis kalendorius, šventės ir jų atributai; 7) judaizmo pagrindai; 8) žydų religinės literatūros žanrai ir pagrindiniai kūriniai; 9) žydų religinis ir pasaulietinis švietimas; 10) žydų visuomeninės ir politinės organizacijos.
Kalbos vaidmuo pasaulyje pasikeitė ir eksponentiškai stiprėja. Pasaulyje prasidėjo kalbos technologijų bumas, susietas su dirbtinio intelekto kūrimu ir dirbtinio intelekto praktinėmis aplikacijomis, jų integracija į duomenų analitiką ir valdymą, su kibersaugumu ir informacijos karais, su šiuolaikinių kompetencijų įgijimu visose srityse nuo madų iki inovacijų vadybos, su 4.0 daiktų internetu, su giliuoju mokymusi, neurotinklais ir t. t.
Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas Marytė“ (pavadinimu À l'ombre des loups – Vilkų šešėlyje) išleido viena didžiausių ir prestižiškiausių Prancūzijos leidyklų „Flammarion“.
Labai svarbios ukrainiečių kalbos ir Lietuvos sąsajos. Dabar mums pats aktualiausias ukrainietiškas žodis „peremoga“ yra semantinis lietuvių kalbos žodžio „pergalė“ vertinys. Ir esminis šio žodžio semantinis bruožas „galia“. Žodis ateina iš bendros Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) patirties, jo šaknys yra kanceliarinėje slavų kalboje, kuri LDK laikais buvo vartojama kaip administracinė kalba. Ši rašytinė kalba yra ne kas kita, o senoji ukrainiečių (ir baltarusių) kalba. Ukrainiečių kalbos formavimasis tiesiogiai susijęs su LDK, nes senoji ukrainiečių (ir senoji baltarusių) kalba išsivystė iš kanceliarinės LDK kalbos. Su bendrinės ukrainiečių kalbos formavimusi Lietuva taip pat susijusi – su jos standartu siejamas ukrainiečių poetas ir dailininkas Tarasas Ševčenka mokėsi Vilniaus universitete. Apie tai ir kitus svarbius dalykus pasakoja prof. habil. dr. Sergejus Temčinas, slavistas, žymiausias Lietuvoje rusėniškos LDK raštijos tyrinėtojas. „Kalbos klubo plius“ autorė ir vedėja prof. dr. Jolanta Zabarskaitė. Šlovė Ukrainai! Didvyriams šlovė!
Šį klausimą aptarėme su Gopalu Michailovskiu – kultūrologu, operos dainininku, pasukusiu į mokslo kelią. Kalbėjomės per asmeninę Gopalo patirtį. Jam romų kalba ne gimtoji, jos išmoko jau studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pajutęs, kad jam, jo tapatybei to trūksta. Tad nenuostabu, kad Gopalas dabar yra aktyvistas, siekiantis, kad pagaliau Europoje patys romai brangintų savo identitetą, vertę, vietą, vaidmenį Europos kultūros istorijoje. „Kalbos klube plius“ kalbėjomės apie tai, kokie procesai ir moksliniai įvykiai tradicinių europiečių sąmonėje sukūrė romo stereotipą ir kodėl tai kolonialinio plačiąja prasme mąstymo konstruktas. Kokį vaidmenį čia atliko ideologinė romų kalbos samprata? Kiek iki šiol veikia stereotipai mūsų sociokultūrinėje aplinkoje? Kaip juos griauti? Kokios romų kalbos perspektyvos Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje?
Kinų kalbos (pabrėžiame – sakome tai daugiskaita) yra ir politinė, ir kultūrinė, ir net globalizacijos aktualija. „Kalbos klube plius“ klausiame: kiek svarbiausių kinų kalbų ir (arba) tarmių šiuo metu vartojama pasaulyje, ką reiškia sąvoka mandarinų (pareigūnų) kalba, kokia kinų kalba taivaniečiai?
Liudas Truikys gebėjo genialiai išreikšti muziką vaizdu. Jo menas paskatino Jolantą Zabarskaitę Kalbos klube pasvarstyti, kaip viena komunikacijos raiškos forma transformuojama į kitą, nors jos funkcijos išlieka nepakitusios. Nes XXI amžiuje populiarėja reiškinys, kai viena pagrindinių kalbos funkcijų – komunikuoti – realizuojama nebe garsu ar raštu, bet vaizdu.
Kalbos klube tęsiami pokalbiai apie pokyčius, kuriuos patiria lietuvių kalba. Globalizacija, ryšiai, daugiakultūriškumas yra dominuojančios mūsų pasaulio trajektorijos. Nauji pavadinimai plūsta galingu srautu. Sąvokos nebeatspindi sociokultūrinių pokyčių. Kalbai reikia vis stipresnių raumenų, kad atlaikytų realybės spaudimą ir pokyčių rezultatus įvardintų tinkamai. Puikus kalbai kylančių iššūkių pavyzdys – svetingumo industrija. Apie tai profesorė Jolanta Zabarskaitė šnekasi su tinklaraštininku Mykolu Lepeška.
Tęsiame pokalbius apie skaitmeninėje epochoje vykstančius giluminius kalbos pokyčius. Taip jau nutiko, kad linijinę, analoginę kalbos raišką, kai žodžiai (literatūroje, publicistikoje, per žinias ir t. t.) eina vieni paskui kitus ir jų junglumas kuria aukščiausią komunikacijos pakopą – prasmę, pakeitė skaitmeninis, trijų dimensijų kalbos raiškos būdas. Analoginėje epochoje prasmė nebuvo pagaminta iš anksto, dabar, kai jos raiška tapo skaitmeninė, virtualybėje nuolat atsiranda paruoštų kalbos pluoštų, kuriuos galime naudoti „copy-paste“ būdu. Jie jau turi per semantiką sugeneruotą prasmę. Gal todėl poetai pradeda jausti, kad juos „palieka kalba“? O kas lieka vietoj senosios analoginės kalbos?
Su informatikos profesoriumi Tomu Krilavičiumi profesorė Jolanta Zabarskaitė Kalbos klube diskutuoja apie šnekos technologijas – kalbos vystymosi ateitį. Kodėl šios technologijos yra susijusios su ketvirtąja pramonės revoliucija ir kaip jos keičia žmogaus gyvenimą, su kokiais iššūkiais susiduria mokslininkai, perkeldami natūralią žmogaus kalbą į šnekos technologijų terpę, ar galime tikėtis turėti lietuvišką Alexą ir kiek dabartiniai lietuvių kalbos ištekliai pritaikyti ateities kalbos raidai? Šie ir kiti „karšti“ klausimai – pokalbyje.
Kalbos klube prof. dr. Jolanta Zabarskaitė pokalbio apie kalbos ateitį pakvietė netikėtą svečią. Tai Nepriklausomybės akto signataras, ambasadorius, buvęs Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas. Jis kalba susidomėjo per biofiziką dar studijuodamas tuomečiame Kauno medicinos institute. Daug vėliau, dirbdamas Europos Parlamente, inicijavo išsamios studijos „Language equality in the digital age“ sukūrimą – ji vėliau Europos Sąjungos kalbų politikoje suvaidino naujų veiklų katalizatoriaus vaidmenį.
„Kalbos klube“ tęsiame pokalbį apie neapykantos kalbą. Su advokatu, profesoriumi Viliumi Mačiulaičiu profesorė Jolanta Zabarskaitė kalbėjo apie sąvokos „neapykantos kalba“ apibrėžimą, teismų praktiką, tarptautinę patirtį. Buvo paliesti ir klausimai, kodėl ir kiek reikėtų bendradarbiauti lingvistams ir teisininkams.
Kviečiame žiūrėti.
Prof. dr. Jolanta Zabarskaitė su „Kalbos klubo“ ekspertu doc. dr. Antanu Smetona kalbasi apie šių dienų aktualiją – neapykantos kalbą. Ar tai atskira kalbos rūšis, kaip, sakykime, kanceliarinė kalba? Jei taip, kaip galėtume ją apibrėžti leksikos, gramatikos, sintaksės požiūriu? Mokslinėje literatūroje neapykantos kalba lingvistiškai nagrinėjama pragmatikos požiūriu. Kodėl?
Šis „Kalbos klubas plius“ skirtas Neringai – 2021-ųjų Lietuvos kultūros sostinei. Prof. dr. Jolanta Zabarskaitė su Mažosios Lietuvos tyrėja prof. dr. Dalia Kiseliūnaite kalbasi apie unikalius Neringos gyventojus kuršius, arba kuršininkus, ir jų kalbą.