Mediateka

Nacionalinė biblioteka kviečia iš arčiau susipažinti su bibliotekos leidžiamomis knygomis. Pažintį pradedame nuo Bebos Epštein „Autobiografijos“. Tai dvylikametės vilnietės Bebos Epštein ranka mokykliniame sąsiuvinyje užfiksuotas pasakojimas apie save ir savo aplinką. Autobiografija, iliustruota pačios Bebos ir jos šeimos narių nuotraukomis, prieš kelerius metus buvo atrasta Nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijoje. Tai unikalus dokumentas. Mergaitė, prabilusi apie savo kasdienybę, mokslus, apmąstymus ir jausmus, įsileidžia skaitytojus į mažai dokumentuotą tarpukario žydų vaiko tikrovę. Apie rankraščio atradimą bibliotekos dokumentų kloduose, mintis išleisti knygą, darbą su vertimu ir kitas smalsumą žadinančias detales pirmojoje „Knygynėlio“ laidoje išsamiai pasakoja sudarytoja Lara Lempertienė ir vertėja iš jidiš kalbos Miglė Anušauskaitė.

#knygynėlis

Poeto, publicisto, vertėjo, literatūros tyrinėtojo Tomo Venclovos 85–ojo gimtadienio proga Nacionalinėje bibliotekoje atverta nauja paroda „Tomo Venclovos ženklas“, kurios lankytojus į T. Venclovos asmenybę ir darbus kviesime pažvelgti naujai – kaip į Lietuvos kultūros ženklą, kurio interpretacija atskleidžia ištisą permainingą kultūrinę epochą.

#kadaužsuksi

Rugsėjo 6-ąją Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atidaryta Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parengta paroda „Jonas Jurašas. Būties kaina“, skirta teatro režisieriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Jono Jurašo gyvenimui ir kūrybai.

Ukrainietis Oleksandras 2014 m. savo noru išėjo į frontą. Ginant Donecko oro uostą, per apšaudymą į patalpą, kurioje buvo Ukrainos kariškiai, pataikė granata. Oleksandras ją pagriebė ir norėjo išmesti, bet... nesuspėjo. Granata sprogo jo rankose. Šiuo poelgiu Tereščenka išgelbėjo savo bendražygių gyvybes, bet buvo sunkiai sužeistas.

1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją (sudarė Preambulė, 15 skyrių ir 108 straipsniai).

Rytų ir Vidurio Europos transformacijos gylis ir intensyvumas XX amžiaus devintajame ir paskutiniajame dešimtmetyje nustebino daugumą diplomatų ir politikos apžvalgininkų. Nereikia nė sakyti, kad Europos politika dabar atrodo visiškai kitaip nei Šaltojo karo metais.

Karaimų kalba kalbama tik Lietuvoje. 2022 metai yra paskelbti Lietuvos karaimų metais. Tai gera proga atnaujinti savo žinias apie karaimų kalbą, kultūrą, jos vietą ir reikšmę Lietuvoje.

1972-1989 m. drąsūs dvasiškiai, vienuolės ir talkininkai leido „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“ (LKBK) – leidinį, siekusį pasauliui pademonstruoti sovietų valdžios antibažnytinę politiką, tikinčiųjų ir žmogaus teisių pažeidimus bei neblėstantį (tikinčiųjų) pasiryžimą kovoti už savo įsitikinimus.

Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena, primenanti mums 1941 m. Sovietų Sąjungos pradėtas masines Lietuvos gyventojų deportacijas į atokias ir gamtiškai atšiaurias Sovietų Sąjungos teritorijas.

Trečiojoje  šiemet „Pokalbių apie biblioterapiją“ laidoje Lietuvos nacionalinės bibliotekos Skaitytojų klubo vadovės dr. Daiva Janavičienė ir Rasa Derenčienė kalba  apie biblioterapiją vaikams: kaip knygos, skaitymas ir pasitelkiamos modernios technologijos gali jiems padėti tvarkytis su gyvenimo iššūkiais.

Septintojoje Nacionalinės bibliotekos informacinėje laidoje matysite:

„Bibliotekos svečio“ rubrikoje kalbėsimės su Ukrainos karo veteranu, mūsų bibliotekos bičiuliu Oleksandru Tereščenko.

Gegužės mėnesį, kai švenčiame Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Kalbos klubo svečias – Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius profesorius Renaldas Gudauskas. Kalbėta apie tai, kokios strateginės transformacijos vyksta šiuolaikinėje bibliotekoje ir kaip jos susijusios su kalbos kontekstais visuomenėje. Bibliotekos savaiminė misija yra būti kalbos namais, nes joje kaupiami ir rašytiniai, ir skaitmeniniai kalbos ištekliai. Biblioteka saugo kalbos paveldą (rankraščius, senąją literatūrą, dokumentus) ir fiksuoja dabartinį kalbos būvį (be knygų, bibliotekoje kaupiami įvairūs skaitmeniniai ištekliai).

Ši knyga – dar vien pliauska į liepsnojantį diskusijų apie sovietmetį ir inteligentijos vaidmenį tuomet laužą. Ar iš tiesų sovietiniai inteligentai buvo be prošvaisčių konformizmo liūne įklimpę prisitaikėliai? Kas skatino ir kas stabdė inteligentų prisitaikymą? Kokias formas jis įgijo? Kaip su konformizmu buvo susijusios įvairios oponavimo sovietinei santvarkai formos?

Kalbos filosofas Johnas Langshaw Austinas savo knygoje „How To Do Things With Words“ atkreipė dėmesį į tai, kad kalba sukuria realius veiksmus ir jų pasekmes. Tai buvo pavadinta kalbos performatyvumu. Vėliau teoriją plėtojo filosofė Juditha Butler, kuri parodė, kaip kalba sukuria socialinius reiškinius, keičiančius realybę, pavyzdžiui, socialinė lytis yra kalbos performatyvumo rezultatas.

Tėvą Antaną Saulaitį būtų galima vadinti kunigu be sutanos: jis nepataikauja Bažnyčiai, nesmerkia tų, nuo kurių nusisuka kai kurie dvasininkai. Jis niekada nepameta savo tikėjimo kelio, net kai išbandymai, atrodo, ne žmogaus jėgoms. Tėvas Antanas žino, kokia sprangi pabėgėlio duona, kokia ta tikroji Amerika, kurioje doleriai ant medžių neauga. Kaip atrodo akistata su mirtimi, kai akimirksniu turi reaguoti ir išsigelbėti.