Knygos nepagydomai sergantiems knygomis

„Nemoku kalbėti apie knygas vienu sakiniu. Rašyti vienu sakiniu tikriausiai irgi neišeis, nes knygos yra mano ne aistra, o lėtinė liga, kuriai būdingi dažni atkryčiai ir retos remisijos“, – prisipažįsta Diana Šlapšinskienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Leidybos produkcijos identifikavimo skyriaus vadovė.

Šią savaitę „Bibliotekininkas renkasi“ atidžiai: „Man svarbu ne tik, kas parašė veikalą, bet ir kas jį išleido ar vertė. Yra leidyklų, kurių išleistų leidinių neskaitau ir nerekomenduoju kitiems. Yra autorių, kurių kūriniuose jaučiuosi kaip namie. Marcelį Proustą, Milaną Kunderą (ypač jo prancūziškąjį periodą), Salmaną Rushdie, Liudmilą Ulickają mėgstu besąlygiškai – tai tiesiog mano rašytojai. Yra knygų, tam tikrais gyvenimo tarpsniais padariusių didelį įspūdį. Tokias perku ne po vieną egzempliorių, dovanoju draugams ir skolinu pažįstamiems – pasiklydusiems didžiuliame leidinių sraute, neturintiems laiko ieškoti grynuolių, bet trokštantiems skaityti.

Wiesław Myśliwski, Traktatas apie pupelių gliaudymą
Vienas iš ekskurso po lenkų literatūros vertimus atradimų. Knyga parašyta monologo principu. Tai pasakojimas prieš karą gimusio žmogaus, prisiminimais keliaujančio per visus svarbiausius savo gyvenimo įvykius, kurių istorinis kontekstas nesunkiai atpažįstamas ir labai artimas Lietuvai. Trumpai: sąžininga knyga, parašyta sąžiningo žmogaus ir sąžiningai išversta.  

Toni Morrison, Sula
Autorė – Nobelio premijos laureatė, knyga – temperamentinga, sodri, spalvota, iš pirmo žvilgsnio – tikra priešprieša mūsų baltiškam prislopintam temperamentui. Tačiau skaitant šį veikalą skirtumas tarp XX a. III–IV dešimtmečio juodaodžių miestelio bendruomenės Amerikoje ir bendruomeninių santykių Lietuvoje tarytum ištirpsta. Draugystė, meilė, nusivylimas, pagieža – jausmai amžini, skiriasi tik laikas, žmonės, žemynai. Situacijos atpažįstamos, sprendimai panašūs. Į lietuvių kalbą išverstas ir šios rašytojos romanas „Mylima“ – nuostabi, sukrečianti knyga.  

Arto Paasilinna, Grupinės savižudybės magija
Labai produktyvus suomių rašytojas, į lietuvių kalbą išverstos keturios jo knygos. Ši, kaip kažkas tiksliai apibūdino, „parašyta maždaug 1989 metais, yra greičiau knyga ne apie dabartinę Suomiją, bet jau ir šiek tiek apie dabartinę Lietuvą“. A. Paasilinna linksmą pasakojimą apie rimtus dalykus kurpia be išankstinių nuostatų, lakoniškai ir įtaigiai. Privaloma visiems, kuriuos aplanko slogios mintys.

Nora Īkstena, Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas
Moters knyga apie moteris ir, tikriausiai, skirta tik moterims. Kelių kartų vienos šeimos moterų gyvenimai, jų tapatybės paieškos pasakojamos nenuosekliai. Istorija labiau juslinė nei racionali. Tekstas pilnas įterpinių lyvių kalba. Visa tai knygą daro stabmeldišką, pirmapradę, tarsi raganos užkalbėjimas.

William L. Urban, Žalgiris ir kas po jo
Visada maniau, kad istorinių monografijų skaitymas – nuobodus užsiėmimas. Pasirodo, klydau. Amerikiečių istoriko knygoje nagrinėjamas Vidurio Rytų Europos XIV a pab. – XV a. laikotarpis. Ją perskaičiusi sužinojau, kuo skiriasi lietuviai nuo žemaičių, kokiomis kalbomis kalbėjo Vytautas, kokių karalių norėjo Europos valstybės, kas nutiko Kryžiuočių ordinui, pasibaigus kryžiaus žygiams, ir kokius puikius valdovus, anot W. Urbano, mes, lietuviai, turėjome.“

Knygas galite rasti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje arba bibliotekų virtualių paslaugų portale www.ibiblioteka.lt.