Bibliotekų specialistų erdvė
Bibliotekininko profesija 2035: profesijos lūžis ar tik funkcijų plėtra?
Visai neseniai bibliotekininko profesija daugeliui siejosi su knygų lentynomis, tyliomis skaityklomis ir tradiciniu skaitytojų aptarnavimu, tačiau šiandien bibliotekos tampa visai kitokiomis erdvėmis: jose vyksta koncertai, edukacijos, nuotoliniai renginiai, teikiamos skaitmeninės paslaugos, o bibliotekininkas vis dažniau tampa ne tik informacijos specialistu, bet ir edukatoriumi, bendruomenės telkėju, technologijų tarpininku bei žmogumi, padedančiu susigaudyti informacijos pertekliaus pasaulyje.
Profesija juda dviem kryptimis
Pagrindinis klausimas apie bibliotekininko profesijos ateitį – ar profesija kinta iš esmės, ar tik plečiasi jos funkcijos?
Ekspertų akimis, bibliotekininko profesija juda dviem kryptimis: vieni akcentuoja išliekančias tradicines funkcijas, kiti labiau pabrėžia besikeičiantį patį bibliotekininko vaidmenį.
Kauno apskrities Ąžuolyno bibliotekos direktoriaus pavaduotoja informacijos išteklių ir paslaugų valdymui, laikinai atliekanti direktoriaus pareigybei nustatytas funkcijas Reda Puzerauskienė, sako, kad per pastarąjį dešimtmetį profesija tapo itin kompleksinė: „Informacijos įvairiose laikmenose atranka (ne tik spausdintų dokumentų), jos įsigijimas, organizavimas ir pateikimas skaitytojams, taip pat informacijos apie bibliotekoje saugomus dokumentų rinkinius organizavimas išlieka esmine bibliotekininko funkcija. Tačiau dabar šis darbas nebeįsivaizduojamas be glaudaus bendradarbiavimo su kitų sričių specialistais. Bibliotekos itin aktyviai plečia savo paslaugų spektrą, kurio vien bibliotekininko specialybė nebeaprėpia. Biblioteka tampa tarpdisciplininių komandų erdvė, kurioje greta bibliotekininkų aktyviai veikia įvairių sričių atstovai: renginių organizatoriai, mokymų specialistai, andragogai, edukatoriai, komunikacijos, IT specialistai, grafikos dizaineriai ir kt.“
Pasak R. Puzerauskienės, labai svarbu suprasti, kad šie pokyčiai bibliotekininko neišstumia: „Šie kitų sričių atstovai ne eliminuoja bibliotekininkus, o papildo jų veiklą naujomis formomis. Kol bibliotekininkai užtikrina informacijos patikimumą ir fondų vertę, kiti komandos nariai padeda tą turinį paversti patraukliomis paslaugomis, matomomis viešųjų ryšių kampanijomis. Tokia sinergija leidžia bibliotekai išlikti gyvai ir lanksčiai, derinant gilias tradicines kompetencijas su moderniais sprendimais.“
Šį pokytį labai aiškiai mato ir jaunesnės kartos bibliotekininkės – Ąžuolyno bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyresniosios bibliotekininkės Inga Špirkauskaitė ir Jovita Bertulė. Jos pripažįsta, kad visuomenėje vis dar gajus senasis bibliotekininko įvaizdis, tačiau bibliotekų realybė tapo visiškai kitokia: „Nuo seno yra įsigalėjęs įsivaizdavimas, kad bibliotekininkės darbo metu skaito knygas ir mezga. Tačiau žmonės dažnai nustemba pamatę jaunas ir šiuolaikiškas bibliotekininkes. Mūsų kasdienis darbas neapsiriboja tik knygų suradimu, rekomendacijomis ir išdavimu. Mes daug bendraujame su savo skaitytojais, užmezgame draugišką ryšį, jiems malonu pas mus sugrįžti.“
Bibliotekos kasdienybė šiandien tampa hibridine – dalis lankytojų bibliotekoje fiziškai net nesilanko. Kaip pasakoja bibliotekininkės, viena populiariausių paslaugų yra knygų atsiėmimas knygomatuose: „Jų turime net 6, išdėstytus visame Kaune. Reikėtų pamatyti knygų mastą rytais – kartais vos spėjame jas registruoti, kad vairuotojai spėtų išvežioti laiku. Kartais pasitaiko įvairių kuriozų, kai knygos nukeliauja ne tam skaitytojui, bet darbas be iššūkių būtų nuobodus. Ir visada malonu pamatyti ilgamečius nuotolinius skaitytojus gyvai.“
Ši transformacija rodo, kad bibliotekos neatsisako tradicinių funkcijų, tačiau keičiasi jų atlikimo būdai. Tai pabrėžia ir R. Puzerauskienė: „Bibliotekos iš esmės neatmetė savo tradicinių funkcijų, tačiau pasikeitė jų atlikimo būdai ir mastas. Tai nėra „vietoj“ – tai „šalia ir daugiau“. Ji akcentuoja, kad šiandien bibliotekos veikia jau visiškai kitokiu principu: „Dokumentų paieška ir užsakymas vis dar vykdomi bibliotekoje vietoje, padedant darbuotojui ar naudojantis katalogais, tačiau taip pat tai galima padaryti nuotoliniu būdu – bet kuriuo paros metu, iš bet kurios vietos. Tas pats galioja ir leidinių atsiėmimui ar grąžinimui – tai vyksta tiek fiziškai bibliotekoje, tiek per savitarnos įrenginius, knygomatus ar grąžinimo dėžes.“ Anot jos, transformavosi ir pats bibliotekos veiklų pobūdis: „Transformavosi ir bibliotekos renginiai bei kultūrinių veiklų formatas, jie tapo dar įvairesni ir gausesni, kartu dalis jų persikėlė ir į virtualiąją erdvę: transliuojami, įrašomi, pasiekiami platesnei auditorijai socialiniuose tinkluose ir kitose platformose.“
Bibliotekininko vaidmuo keičiasi iš esmės
Vis dėlto komunikacijos ir informacijos srities tyrėjas dr. Vincas Grigas mano, kad šiandien nebeužtenka kalbėti vien apie natūralią evoliuciją. Jo teigimu, bibliotekininko profesija artėja prie paradigminio lūžio: „Biblioteka iš informacijos saugotojos jau realiai virsta socialine, technologine, demokratine ir net atsparumo infrastruktūra (atsparos taškas dezinformacijos, netikros informacijos pasaulyje). Čia ir atsiranda lūžis. Keičiasi ne tik darbo priemonės, bet pati paskirtis.“
Pasak dr. V. Grigo, bibliotekininko vaidmuo šiandien perrašomas iš esmės: „Bibliotekininkas tampa nebe tik dokumento saugotoju ir prieigos sudarytoju, bet patikimumo, orientacijos, DI, duomenų etikos ir bendruomenės ryšių mediatoriumi.“ Didžiausią pokytį, anot tyrėjo, lemia ne technologijos, o pasitikėjimo krizė: „Kai informacijos daugėja eksponentiškai, bet pasitikėjimo mažėja, bibliotekininko profesijos centras persikelia iš „prieigos suteikimo“ į „patikimumo garantavimą“. Kitaip tariant, svarbu jau ne vien atverti duris į informaciją. Svarbu padėti atskirti, kas vertas pasitikėjimo.“
Kokios kompetencijos bus būtinos?
Ši kryptis aiškiai atsispindi ir kalbant apie būtinas kompetencijas. R. Puzerauskienė teigia, kad šiandien bibliotekininkui nebeužtenka tradicinių profesinių gebėjimų: „Šiuolaikinis bibliotekininkas tampa universaliu specialistu, jungiančiu informacijos valdymo, edukacijos ir bendruomenės telkimo vaidmenis.“
Pasak jos, būtinos tampa naujos kompetencijos: „Tam būtinos ir naujos kompetencijos: skaitmeninis bei medijų raštingumas ir gebėjimas kritiškai vertinti informaciją, edukaciniai įgūdžiai dirbant su skirtingomis auditorijomis, komunikacija ir viešieji ryšiai, projektų valdymas, taip pat socialinės ir psichologinės kompetencijos.“
Bibliotekininkės Inga Špirkauskaitė ir Jovita Bertulė pabrėžia, kad bene svarbiausia savybė šiame darbe yra empatija: „Norisi kaip galima geriau suprasti skaitytoją, jam kaip galima geriau padėti. Labai svarbu emocinis pasiruošimas pajusti skaitytojo nuotaiką. Kartais žmogus ateina visiškai pasimetęs, pats nežino, ko ieško, ir neretai pokalbis, tiesiog gražus kontaktas su asmeniu, rūpestis ir išklausymas jį nukreipia tinkama linkme.“
Jos pripažįsta, kad bibliotekininko darbas tampa apimančiu labai daug sričių: „Pajuokaujame, kad mūsų darbas tikrai daugialypis, nuo komunalinių sąskaitų apmokėjimo, giminės medžio sudarymo klausimų ar mankštos plano sudėliojimo. Kasdien turime kur tobulėti.“
V. Grigas pabrėžia, kad ateities bibliotekininkui vien techninių įgūdžių nebepakaks: „2035 m. būtinos bus bent keturios kompetencijų grupės, pavyzdžiui, gebėjimas dirbti su DI ir aiškinti jo ribas, duomenų etikos ir privatumo supratimas, medijų ir informacinio raštingumo ugdymas, ir labai stiprios socialinės kompetencijos – bendravimas, įtrauktis, bendruomenės poreikių supratimas.“ Anot jo, bibliotekininkas taps daug platesnio profilio specialistu: jis turės būti ir technologijų vertėjas, ir paslaugų dizaineris, ir socialinis moderatorius. Vien sistemų valdymo nepakaks: problema bus ne sistema – problema bus žmogaus santykis su sistema.“
2035-ųjų biblioteka: technologijos ir žmogus
Kalbėdami apie ateities biblioteką, visi pašnekovai sutaria dėl vieno – technologijos taps neatsiejama bibliotekų dalimi, tačiau žmogaus vaidmuo neišnyks.
R. Puzerauskienė prognozuoja, kad iki 2035 metų dalis dabartinių funkcijų bus automatizuotos: „2035 m. bibliotekininko profesija išliks panaši tuo, kad jos pagrindas ir toliau bus darbas su informacija – gebėjimas ją atrinkti, suprasti ir padėti tai padaryti kitiems. Tačiau dalis šiandieninių funkcijų, tokių kaip katalogavimas ar informacijos paieška, bus labiau automatizuotos, todėl keisis pats darbo pobūdis.“ Tačiau svarbiausia, pasak jos, išliks žmogaus vaidmuo ir bibliotekininkas vis labiau taps ne techninių procesų vykdytoju, o žmogaus gidu, pagalbininku, padedančiu orientuotis technologijose, suprasti informaciją ir kurti ryšį su bendruomene.
V. Grigas perspėja, kad dirbtinis intelektas taps konkurentu tik tada, jei bibliotekininkas pats sutiks būti vien techninių funkcijų vykdytoju. Jei profesija susiaurinama iki techninio tarpininkavimo, technologija tikrai gali perimti dalį darbo. Bet yra sritys, kurių ji nepakeis, pavyzdžiui, pasitikėjimo kūrimas, etinis sprendimas, jautrumas vietos bendruomenei, darbas su pažeidžiamomis grupėmis, orientacija krizių metu ir gebėjimas suprasti kultūrinį kontekstą. Ir priduria, kad DI gali sugeneruoti atsakymą, bet jis negali prisiimti viešojo pasitikėjimo atsakomybės.
Apie tai kalba ir jaunosios bibliotekų specialistės: biblioteka jau dabar tampa daug platesne bendruomenine erdve ir nebėra vieta, kur galima vien paimti ir grąžinti knygas – tai erdvė mokytis, dirbti, kurti ar tiesiog bendrauti, būti. Šiandien, anot jų, bibliotekose vyksta koncertai, konferencijos, edukacijos, skaitytojų klubai, žaidimų dienos, o ateityje dalis procesų gali tapti automatizuoti. Tačiau gyvas žmogiškas ryšys išliks svarbiausias: „Gyvas bendravimas su žmonėmis yra tai, kas visada bus reikalinga.“
2035 metų bibliotekų scenarijuje R. Puzerauskienė įsivaizduoja maksimaliai personalizuotas paslaugas ir „beveik nematomas“, bet veikiančias visur technologijas: nuo automatizuoto leidinių pristatymo iki išmanių rekomendacijų sistemų. Tačiau esminė įžvalga: bibliotekų misija nesikeis; jos išliks vieta, kur žmogus ateina dėl patirties, ryšio ir galimybės augti.
Dr. V. Grigas piešia ir optimistinį, ir pesimistinį scenarijus. Optimistiniu atveju bibliotekininkas tampa viena svarbiausių viešojo pasitikėjimo profesijų, kada jis padeda žmonėms orientuotis informacijos pertekliuje, ugdo DI raštingumą, saugo vietos kultūrinę atmintį, stiprina demokratinį atsparumą, mažina skaitmeninę atskirtį ir veikia kaip bendruomenės atramos taškas. Tačiau, anot jo, egzistuoja ir kita galimybė, kai biblioteka išoriškai išlieka, bet jos vaidmuo niveliuojasi, technologijos diegiamos kaip savitikslės, profesija susiaurinama iki aptarnavimo funkcijų, o esminės kompetencijos, tokios kaip interpretacija, etika ar bendruomenės darbas, lieka neįvardytos ir nefinansuojamos. Todėl jau šiandien, jo teigimu, būtina iš naujo įvardyti bibliotekininko vaidmenį: „Jį komunikuoti kaip informacinio patikimumo, bendruomenės atsparumo ir kultūrinio matomumo profesionalo.“
Atsakymas į klausimą, ar bibliotekininko profesija iš esmės keičiasi, ar tik plečiasi jos funkcijos, atrodo, nėra vienareikšmis. Tradicinė bibliotekininkystės esmė – darbas su informacija, kultūrine atmintimi ir žmogumi – išlieka. Tačiau keičiasi mastas, formos ir atsakomybės. Bibliotekininkas šiandien nebe tik prižiūri fondus ar išduoda knygas. Jis tampa žmogumi, padedančiu visuomenei susigaudyti sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.
Galbūt tiksliausiai šios profesijos kryptį apibendrina V. Grigo mintis: „Bibliotekininkas 2035 m. yra žmogus, kuris padeda nepasiklysti tarp informacijos, technologijų ir prasmės, kai pati tikrovė darosi vis mažiau savaime suprantama.“
Parengė Džestina Borodinaitė
Pašnekovų nuotraukos: Jūratės Grigės ir iš asmeninio archyvo.
