Didinant nacionalinį saugumą, stiprinant pilietinį sąmoningumą bei visuomenės atsparumą šiuolaikinių grėsmių akivaizdoje kultūros, kultūrinės tapatybės vaidmens neįmanoma pervertinti. Paprastai pripažįstama, kad kultūra turėtų būti demokratinių procesų centre, o jos autonomija ir įvairovė turi būti ginamos už siaurų politinių derybų ribų. Tačiau dažnai tai tik deklaruojama siekiamybė, kuri sunkiai dera su realia politine praktika, kai, pavyzdžiui, politinėms jėgoms derantis dėl ministerijų, Kultūros ministerija tampa nereikšmingu priedėliu (beje, tai ne tik Lietuvos problema). Audringi protestai prieš tik paskirtą kultūros ministrą, patį valdžios, valdymo struktūrų formavimo būdą sukėlė daug klausimų dėl galios kultūros bei kultūros galios santykio, ypač turint galvoje nacionalinio saugumo aspektą.