Mediateka

Yra nuomonė, kad istorija nuolat kartojasi, tačiau nieko neišmoko. Yra priešinga nuomonė: istorija – taip, kartojasi, tačiau vis dėlto įvertina išmoktas pamokas. Nes mes visad esame istorijos subjektais, kurie vienaip ar kitaip formuoja galimus ateities scenarijus. Ir nereikia manyti, kad lyginant su didžiosiomis tendencijomis mūsų poveikis nykstamai mažas. Kartais tereikia mažo stumtelėjimo, nedidelės pastangos pasukant svirtelę – ir didieji istorijos traukiniai, iš pradžių judėję visai greta, palengva nutolsta vienas nuo kito.

Nenustačius atskaitos taško, kurio atžvilgiu kalbama, nefiksavus paties svarstymo subjekto visos šnekos apie Didžiąsias Tendencijas lieka vien proto žaidimais. Tik išryškinus esminį subjekto kontūrą prognostinis pokalbis turi realų šansą tapti dalykišku. Tinklalaidės „Strateginis prognozavimas“ autoriai ir kūrėjai, Ginas Dabašinskas ir Ignas Stankovičius, kiekvienąsyk akcentuoja, kad analizuojant pasaulinius procesus, esmines transformacijas Didžiojo trikampio, kurio viršūnės JAV, ES ir Kinija, svarbu skrupulingai fiksuoti atspirties tašką – tai Lietuvos nacionalinis saugumas, jo dinamika. Būtent tokia kryptimi ir krypo pokalbis su Gintautu Babravičiumi, kuris dar prieš porą dešimtmečių kalbėjo apie įsakmią būtinybę steigti Ateities ministeriją ir kurį drąsiai galima būtų vadinti ateities ekspertu. 

Po Trijų karalių paprastai nebesveikinama su Naujaisiais, lygiai taip pat po Davoso nebešnekama apie metų prognozes – viskas iš esmės jau pasakyta! Pasaulio ekonomikos forumo (WEF) Davose (2026 m. sausio 19 - 23) diskusijos užbaigia įžvalgų ciklą, kurį įprastai pradeda „The Economist“ kasmetiniu specialiu leidiniu „The World Ahead“ (šįmet jis pasirodė lapkričio 15 d.), kuriame nagrinėjamos svarbios temos, tendencijos ir įvykiai, kurie turės įtakos ateinančiais metais.

Naujieji prasidėjo tokia įvykių gausa, iš kurios tikrai nelengva išsirinkti siužetą, kurį reikėtų aptarti pirmiausia. Tačiau turėdami omenyje, kad viena iš metinės įžvalgų konferencijos „2026-ji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas” temų yra naujosios JAV nacionalinio saugumo strategijos praktinės taikymo pasekmės, tinklalaidės autoriai ir vedėjai Ginas Dabašinskas ir Ignas Stankovičius pakalbino  tarptautinių santykių ekspertą, ambasadorių Vytautą Plečkaitį.

Apžvelgę besitraukiančių 2025-jų esminius įvykius Lietuvai reikšminguose regionuose, pirmiausia Ukrainoje ir Baltarusijoje, Ginas Dabašinskas ir Ignas Stankovičius, tinklalaidės „Strateginis prognozavimas“ sumanytojai ir vedėjai, jau buvo pasirengę įsitraukti specifinių lietuviškų realijų aptarimą besidėliojančių scenarijų požiūriu, kai netikėtai driokstelėjo: oficialiai pristatyta JAV nacionalinio saugumo strategija. Ir tai ne užgaidas, ne paskiras Donaldo Trumpo įrašas socialiniuose tinkluose, ne kurios nors JAV partijos programinės nuostatos, kada nors galinčios tapti gairėmis, o valstybės politikos pagrindas, kuriuo jau dabar turės remtis visos JAV institucijos. 

Anksčiau metų įvykius buvo įprasta apibendrinti visai priartėjus prie Senųjų ir Naujųjų sandūros, nūnai gi, aižėjant nusistovėjusiai tvarkai ir tradicijoms, įsigali kitos tendencijos – ir kalėdinę eglutę puošti vos užgesus Vėlinių žvakelei, ir išvadas apie dar nepasibaigusį metų ciklą brukti kuo anksčiau, siekiant aplenkti kitus. 

Besirengiant forumui „Atsakomybė už saugumą. Pilietinio pasipriešinimo vieta Lietuvos saugumo ir gynybos sistemoje“ kilo mintis kai kurias temas, susijusias su pilietiniu bei tautiniu identitetu, viešąja laikysena, nuomonių sklaida ir pilietine pozicija iš anksto aptarti kartu su viešosios erdvės ekspertu, buvusiu Žurnalistų sąjungos pirmininku, o nūnai – Žurnalistų etikos inspektoriumi Dainiumi Radzevičiumi.

Ar karas jau vyksta? Jei taip, kokį karą kariaujame ir kokiam rengiamės? Kokiam esame visiškai nepasiruošę – ir kaip valstybė, ir kaip visuomenė? Ar efektyvi gynyba yra vien išorinė sistema, valdanti naujausias poveikio priemones, medžiaginius, žmogiškuosius bei finansinius resursus,  ar vis dėlto tai pirmiausia vidinis nusiteikimas, išaugantis iš identiteto – tautinio, pilietinio, kultūrinio? Kokį dėmesį dabar turime skirti taikai ir jos tvirtinimui? 

Ar senovės romėnai, sakydavę „Si vis pacem, para bellum“, buvo teisūs? Ar ginklavimasis ir investicijos į gynybą  gali garantuoti ilgalaikę  taiką? Ir ar tvari taika iš tikrųjų tėra vien karo nebuvimas, o ne savarankiška substancija ir vidinis nusiteikimas?

Šis tinklalaidės „Strateginis prognozavimas“ (autoriai ir kūrėjai Ginas Dabašinskas ir Ignas Stankovičius) epizodas skirtas aptarti sudėtingai vidaus situacijai, kuri vis dar nėra įgavusi savo galutinių kontūrų. Viena iš sėkmingo strateginio numatymo sąlygų prognozuojant neužbaigtus, besivystančius procesus yra susijusi su identifikavimu plato stadijos, kai jau išsemtas visas situaciją keičiančių veiksnių arsenalas ir pradeda dominuoti adaptacinės reakcijos.

Šis tinklalaidės „Strateginis prognozavimas“ (autoriai ir kūrėjai Ginas Dabašinskas ir Ignas Stankovičius) epizodas skirtas sudėtingai temai, susijusiai su tarptautinės tvarkos Europoje ir pasaulyje evoliucija, kuri turi istorinį, geopolitinį ir teisinį aspektus.

„Istorija mus moko, kad mes nieko iš jos nepasimokome“, byloja žinoma frazė. Tai toli gražu ne taip. Istorija tiesmukai nesikartoja, tačiau jai būdingas cikliškumas, kurio identifikavimas gali padėti geriau orientuotis ateityje.

Kokiomis kryptimis buvo galima kurti Lietuvą paskelbus Nepriklausomybės nutarimą – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytą dokumentą, skelbiantį, kad atkuriama Lietuvos valstybė, ir ji atsižada nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Kuo skiriasi A. Stulginskio, K. Griniaus ir A. Smetonos Lietuvos? Kokios istorinės Lietuvos potencialas šiandien mums išlieka svarbus?

„Anglija neturi nei amžinų draugų, nei amžinų priešų, Anglija turi amžinus interesus“: sakė Winstonas Churchillis, britų politikas, buvęs Jungtinės Karalystės premjeras. Šis teiginys atspindi vadinamąją „realią politiką“ (Realpolitik) – tarptautinę laikyseną, pagrįstą praktiniais interesais, o ne ideologiniais principais.

Keičiantis tarptautinės politikos ir verslo kryptims esminiu iššūkiu Lietuvos valstybei tampa išlaikymas subjektiškumo, gebėjimo vienokia ar kitokia apimtimi priiminėti savarankiškus sprendimus, vykdyti suverenią politiką. Šiandienos pasaulyje nepriklausomybė yra veikiau deklaratyvus siekis, mažai besisiejantis su realia politika.