Bibliotekų komunikacija: ar mokame kalbėti su auditorija?

Šiandien kultūros institucijos gyvena informacijos pertekliaus sąlygomis – jos kuria renginius, projektus, iniciatyvas, tačiau vis dažniau kyla klausimų ne tik dėl to, ką jos daro, bet ir kaip apie savo veiklas kalba.

Ar bibliotekos iš tiesų užmezga dialogą su auditorija, ar vis dar daugiausia apsiriboja vienakrypčiu informacijos skelbimu?

Biblioteka – ne tik knygų skolinimosi vieta

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Greta Kėvelaitienė teigia įvykusį esminį bibliotekos vaidmens pokytį: „Per pastaruosius metus biblioteka nuosekliai transformavosi iš tradicinės knygų skolinimo vietos į daugiafunkcį kultūros, edukacijos ir bendruomenės centrą. Ji tapo atvira erdve, kurioje vyksta ne tik kultūriniai renginiai, bet ir edukacinės, socialinės bei kūrybinės veiklos. Vis daugiau dėmesio skiriama bendruomenės poreikių atliepimui ir aktyviam jos įtraukimui į veiklas. Taip pat stiprinamas bibliotekos kaip regiono kultūrinės tapatybės formuotojos vaidmuo. Šiuo metu aktyviai dirbama pilietiškumo, gyventojų mokymo srityse, įgyvendinama medijų ir informacinio raštingumo programa.“

Komunikacijos iššūkiai informacijos pertekliaus amžiuje

Tačiau, anot G. Kėvelaitienės, ši transformacija sukuria ir naujų komunikacijos iššūkių, kurių vienas didžiausių – informacijos perteklius. „Didžiausias iššūkis – itin didelis šiuolaikinis informacinis „triukšmas“, kuris apsunkina galimybę patraukti auditorijos dėmesį. Skirtingos amžiaus grupės turi skirtingus informacijos vartojimo įpročius, todėl reikia nuolat stebėti tendencijas, adaptuoti turinį ir kanalus. Pastebime, kad dėl bendro informacijos pertekliaus auditorijos įsitraukimas ir reakcija į turinį gali būti mažesnė, tačiau tai skatina ieškoti kūrybiškesnių ir vizualiai patrauklesnių komunikacijos sprendimų. Ši sritis nukenčia ir dėl finansinės galimybės pasiekti dideles auditorijas: jei projektų įgyvendinimui trūksta lėšų, finansavimo dalies dažniausiai netenka viešinimas“, – sako ji.

Nors bibliotekos vis dažniau kalba apie dialogą su auditorija, realybėje jis ne visada visiškai išsiskleidžia: „Auditorijos įtraukimas dažnai lieka antriniu tikslu, nes pateikiama tik paruošta informacija turinio gavėjams. Bibliotekoje grįžtamasis ryšys iš lankytojų dažniausiai pateikiamas žodžiu, asmeniškai darbuotojams, todėl išlieka gyvo bendravimo tendencija. Tam įtakos turi ir lankytojų amžius.“

Tačiau, anot G. Kėvelaitienės, pokyčių kryptis aiškėja – bibliotekos strategijoje numatyta skirti daugiau dėmesio auditorijos poreikių tyrinėjimams, darbui su fokusinėmis grupėmis: „Rengdamiesi pokyčiams vis dažniau dirbame su vietos bendruomenėmis siekdami geriau suprasti jų poreikius.“

Regioninės bibliotekos, pasak direktorės, remiasi artumu ir paprastumu: „Regioninė komunikacija grindžiama artumu, autentiškumu ir tiesioginiu ryšiu su bendruomene. Biblioteka siekia komunikuoti paprastai, suprantamai ir aktualiai tiek lankytojams, tiek svečiams ar partneriams. Skirtingai nei didmiesčių bibliotekose, čia mažiau formalumo ir daugiau žmogiško, bendruomeniško tono. O didžiųjų miestų bibliotekos dažniau orientuojasi į strategiškai segmentuotą ir profesionalizuotą komunikaciją, kurioje dažnu atveju nelieka šilto tono su turinio vartotoju.“

Emocinis ryšys ir ateities komunikacijos tendencijos

Šiandien didžiausią poveikį daro vizualus ir emocinis turinys. Socialiniai tinklai tampa vienu svarbiausių komunikacijos kanalų, o jų naudojimas nuolat auga: „Bibliotekoje pastebime augantį auditorijos įsitraukimą, todėl galima daryti prielaidą, kad pasirinkta komunikacijos kryptis yra veiksminga. Mūsų duomenimis, daugiausia dėmesio sulaukia vizualus fotografijų ir vaizdo įrašų turinys, ypač kai jame matomi žmonės, realios emocijos, veiklos. Socialiniai tinklai padeda gana efektyviai pasiekti įvairias tikslines grupes. Mūsų bibliotekos atveju būtent to ir siekiame.“

Svarbus komunikacijos elementas – emocinis ryšys su auditorija – tampa viena svarbiausių sėkmingos komunikacijos savybių bibliotekose.

„Jis padeda kurti pasitikėjimą, lojalumą ir ilgalaikį santykį su lankytojais. Praktikoje jis kuriamas per autentišką turinį, bendruomenės istorijas ir aktualių veiklų pristatymą. Pastebime, kad auditorija vis labiau vertina tikrumą ir nuoširdumą, todėl to siekiame ir komunikuodami su ja.

Taip pat ne visada pakankamai atsižvelgiama į skirtingų auditorijų poreikius ir informacijos vartojimo įpročius. Riboti žmogiškieji ištekliai taip pat gali daryti įtaką komunikacijos kokybei ir nuoseklumui“, – tvirtina G. Kėvelaitienė.

Žvelgiant į ateitį, anot jos, komunikacija turės dar labiau prisitaikyti prie vartotojų įpročių: „Auditorijos tikėsis greitos, aiškios ir patraukliai pateiktos informacijos, todėl galima numanyti, kad komunikaciją reikės orientuoti į vizualumą ir interaktyvumą. Didėjantis dirbtinio intelekto generuotas turinys jau dabar tik dar labiau „užkemša“ sklaidos kanalus informacijos pertekliumi, tačiau ši tendencija turėtų blėsti. Šiandien matome, kad vartotojams reikia autentiško, „žmogiško“ turinio, todėl vis svarbesnis tampa dialogu grįstas ryšys su auditorija. Jei galime pasvajoti – galbūt po 10 metų, padedami dirbtinio intelekto, galėsime viena komunikacijos žinute pasiekti ir pagal vartotojo duomenis asmeniškai pritaikyti tik jam skirtą personalizuotą informaciją... Kitaip tariant, efektyvi komunikacija gali vykti tada, kai turima išteklių, stebima ir gebama prisitaikyti prie savalaikių tendencijų.“

Ar bibliotekos iš tiesų kalbasi su auditorija?

Šiandien bibliotekų komunikacija Lietuvoje akivaizdžiai stiprėja – ji tampa vizualesnė, profesionalesnė, labiau orientuota į socialinius tinklus ir auditorijų pasiekimą. Tačiau kartu išlieka esminė įtampa tarp informacijos sklaidos ir tikro dialogo. Būtent čia slypi pagrindinis klausimas, kurį kelia ne tik bibliotekos, bet ir visa kultūros lauko komunikacija – ar mes iš tiesų kalbamės su auditorija, ar vis dar tik kalbame į ją?

Parengė Džestina Borodinaitė

Dmitrijaus Kudriavcevo nuotrauka