KALBA METODININKAI || Kodėl šiandien kalbame apie bibliotekų metodininkus?

Dr. Rasa Januševičienė

Nors metodininko pareigybė Lietuvos bibliotekų sistemoje turi ilgą istoriją, jos turinys ir vaidmuo per dešimtmečius gerokai pasikeitė. Ką šiandien iš tiesų veikia bibliotekų metodininkas? Kaip keitėsi jo funkcija ir vieta bibliotekų sistemoje? Kodėl vienose bibliotekininkystės tradicijose metodinė veikla aiškiai įvardijama kaip profesinė funkcija, o kitose tokios pareigybės apskritai nėra? Su kokiais iššūkiais metodininkas susiduria šiandien?

Metodinė veikla – daugiau nei metodinės rekomendacijos

Bibliotekų metodininkas nėra atskira profesija – tai specializuota platesnės bibliotekininko profesijos pareigybė. Metodinė veikla pirmiausia suprantama kaip profesionali ekspertinė pagalba, padedanti užtikrinti sklandų ir tvarų bibliotekų tinklo funkcionavimą.

Nors šiuolaikinėje bibliotekininkystės praktikoje metodininkai atlieka ir nemažai vadybos funkcijų, pavyzdžiui, koordinuoja projektus, metodinės veiklos esmė išlieka kryptinga ir sisteminga informacinė bei konsultacinė pagalba.

Tradiciškai bibliotekininkystėje išskiriamos trys pagrindinės metodinės veiklos kryptys – analitinė, konsultacinė ir profesionalumo ugdymo. Praktikoje jos įgyvendinamos įvairiais būdais: planuojant ir koordinuojant bibliotekų tinklo veiklą, konsultuojant bibliotekas profesiniais ir teisės aktų taikymo klausimais, nustatant specialistų kvalifikacijos tobulinimo poreikius ir organizuojant mokymus, atliekant mokslinius bei taikomuosius tyrimus, rengiant metodines rekomendacijas ir profesinį turinį, kuriant bei diegiant standartus ir skleidžiant gerąją patirtį.

Todėl metodininko darbas neapsiriboja metodinių dokumentų rengimu. Tai veikla, jungianti analizę, ekspertines žinias, konsultavimą, profesinės bendruomenės stiprinimą ir pagalbą bibliotekoms reaguojant į pokyčius.

Funkcija, kuri keitėsi kartu su biblioteka

Metodininko funkcija Lietuvos bibliotekų sistemoje turi senas tradicijas. Ji formavosi tuo metu, kai bibliotekų tinklui reikėjo vienodinti veiklos praktiką, diegti standartus, perduoti profesines žinias ir prižiūrėti jų įgyvendinimą.

Pirminius metodinio darbo ir sistemingo specialistų kvalifikacijos kėlimo pamatus Lietuvoje dar tarpukariu padėjo Lietuvos bibliotekininkų draugija (LBD), įkurta profesoriaus Vaclovo Biržiškos iniciatyva. Nuo pat pirmųjų gyvavimo metų organizacija siekė stiprinti bibliotekininkystės mokslo tiriamąją veiklą, rinko šalies bibliotekų statistinius duomenis, rūpinosi profesionalumo standartais ir atstovavo Lietuvai tarptautinėse struktūrose.

Lietuvos bibliotekų metodinės veiklos teorijai ir praktikai fundamentalų pagrindą sukūrė Klemensas Sinkevičius. Jo darbuose buvo formuluojami praktinių procesų diegimo ir bibliotekų instruktavimo principai, o metodinė veikla įvardijama kaip viena iš bibliotekų valdymo sistemos ašių.

Tačiau sovietmečiu metodininko vaidmuo buvo neatsiejamas nuo ideologizuotos ir griežtai centralizuotos sistemos. Metodininkas dažnai veikė kaip direktyvinis kontrolierius, prižiūrintis bibliotekų tinklo veikimą ir nustatytų reikalavimų įgyvendinimą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, metodininko funkcija esmingai kito. Žinomos metodikos specialistės Rimalda Kvietkauskienė, Rita Paliukaitė ir Asta Valaitytė yra parengusios straipsnių, kuriuose išsamiai analizavo metodinio darbo funkcijas ir raidą skirtingų lygmenų šalies bibliotekose ir  atskleidė svarbų poslinkį – metodinės veiklos atotrūkį nuo direktyvinio valdymo ir slinktį į analitinę veiklą, mokslinius ir taikomuosius tyrimus, konsultavimą ir bibliotekų specialistų kvalifikacijos tobulinimą.

Per dešimtmečius keičiantis bibliotekoms, visuomenei, technologijoms ir darbuotojų kompetencijoms, pati metodinės veiklos idėja išliko. Tačiau pakito jos turinys.

Nuo kontrolieriaus iki pokyčių koordinatoriaus

Šiandien metodininko darbas vis labiau susijęs su gebėjimu pastebėti pokyčius, suprasti bibliotekų poreikius, analizuoti duomenis, dalytis žiniomis, telkti įvairių sričių ekspertus ir padėti bibliotekoms veikti nuolat kintančioje aplinkoje.

Tai reiškia, kad metodininko veikla tampa vis matomesnė kaip procesas, kuriuo bibliotekų sistemoje kuriamos, kaupiamos, perduodamos ir pritaikomos profesinės žinios. Todėl šiandien metodininką galima matyti ne tik kaip instrukcijų rengėją, bet ir kaip bibliotekų tinklo žinių bei pokyčių koordinatorių.

Metodininkas yra specialistas, kuris pastebi sistemines problemas, renka ir analizuoja informaciją, inicijuoja pokyčius, konsultuoja kolegas ir telkia skirtingas kompetencijas.

„Kalba metodininkai“. Kodėl verta apie tai kalbėti dabar?

Skirtingose bibliotekininkystės tradicijose metodinė veikla suprantama ir organizuojama nevienodai. Kai kur ji įvardijama kaip atskira profesinė funkcija ir siejama su konkrečia pareigybe, kitur tokios pareigybės nėra, nors atitinkamos veiklos bibliotekose vyksta.

Naujoji rubrika „Kalba metodininkai“ skirta platesniam metodininko pareigybės kontekstui. Ji sumanyta kaip straipsnių ciklas, kurį pradėsime nuo metodininko funkcijos istorijos Lietuvoje ir šios funkcijos transformacijų, pažvelgsime į Rytų ir Vakarų bibliotekininkystės tradicijų skirtis, aptarsime tarptautines gaires ir teisinius dokumentus, o Lietuvos patirtį palyginsime su Baltijos šalių ir Lenkijos praktika.

Vėliau atsigręšime į patį metodininką ir jo profesinę tapatybę. Ciklą baigsime pačių metodininkų balsais – Apskritajame stale ieškosime atsakymo į klausimą, ko šiai profesinei funkcijai reikia šiandien.

Nuotraukoje: Vaclovas Biržiška su Centralinio valstybės knygyno darbuotojais (1939 m.).

Šaltinis – vle.lt