KALBA METODININKAI || Metodininko vaidmuo skirtingose bibliotekininkystės tradicijose

Dr. Rasa Januševičienė

Metodininkas – Lietuvoje bibliotekų specialistams gerai pažįstamas profesinis vaidmuo. Tačiau pabandžius jo pavadinimą tiesiogiai išversti į anglų kalbą ir ieškoti tarptautinėje bibliotekininkystės literatūroje, galima nustebti: aiškaus ir visur vartojamo atitikmens beveik nėra. Ar tai reiškia, kad Vakarų bibliotekose metodinio darbo apskritai nėra? Ne, taip nėra. Skiriasi ne tiek pats darbo turinys, kiek tai, kaip jis organizuojamas, įvardijamas ir paskirstomas tarp skirtingų profesinių vaidmenų.

Pareigybė, neturinti tiesioginio atitikmens Vakarų šalyse

Sąvoka metodininkas Lietuvos bibliotekininkystėje atrodo savaime suprantama. Tai specialistas, kurio darbo turinys siejamas su metodine pagalba, konsultavimu, rekomendacijų rengimu, profesinės veiklos kokybės stebėsena, naujų darbo metodų diegimu ir bibliotekų specialistų kompetencijų stiprinimu.

Tačiau tarptautiniame bibliotekininkystės diskurse tokio universalaus profesinio termino, atitinkančio lietuviškąją metodininko sampratą, beveik nėra. Čia dažniau aptiksime standartus ir gaires, profesinį tobulėjimą, konsultavimą, mokymus, tyrimus, strateginį planavimą, paslaugų vertinimą ir gerosios praktikos sklaidą.

Tai svarbi skirtis. Ji leidžia klausti ne „ar Vakarų bibliotekose yra metodininkų?“, bet „kas Vakarų bibliotekų sistemose atlieka tai, ką Lietuvoje tradiciškai vadiname metodiniu darbu?“.

Nerasime vieno atsakymo. Šios funkcijos dažnai pasiskirsto tarp įvairių organizacijų ir specialistų: profesinių asociacijų, konsultantų, bibliotekų tinklų koordinatorių, profesinio tobulėjimo specialistų, tyrėjų, analitikų, strateginio planavimo specialistų ir pačių bibliotekų darbuotojų.

Susiduriame su įdomiu reiškiniu: tas pats arba labai panašus profesinis turinys gali būti organizuojamas įvairiais instituciniais būdais ir vadinamas įvairiais vardais.

Dvi bibliotekininkystės tradicijos – ne geografija, o skirtinga organizavimo logika

Kalbant apie Vakarų ir Rytų bibliotekininkystės tradicijas, svarbu jų nesuvokti vien kaip geografinių kategorijų. Šiame kontekste jos pirmiausia apibūdina skirtingas bibliotekų sistemos organizavimo ir profesinės veiklos tradicijas. Vakarų mokyklai dėl savo institucinės kultūros ir valdymo modelio priskiriama Australija (geografijos požiūriu esanti rytuose). Sąlyginei Rytų tradicijai šiame modelyje priskiriamos Vidurio ir Rytų Europos bei Baltijos regiono šalys.

Vakarų bibliotekininkystės modeliuose bibliotekos istoriškai dažniau veikė kaip savarankiškesnės vietos bendruomenių institucijos, o profesinės veiklos standartizavimui ir specialistų profesiniam palaikymui svarbus vaidmuo teko profesinėms asociacijoms, tinklams ir kitoms profesinėms organizacijoms. Tokia sistema natūraliai skatino funkcijų pasidalijimą.

Tarptautiniu lygmeniu svarbią vietą užima IFLA, rengianti standartus, gaires ir rekomendacijas, skatinanti profesinį bendradarbiavimą bei bibliotekų darbuotojų profesinį tobulėjimą. Pavyzdžiui, IFLA gairėse bibliotekų paslaugų kokybė siejama su darbuotojų kompetencija ir nuolatiniu profesiniu mokymusi.

Tokioje sistemoje metodinė veikla nebūtinai telkiama vieno konkretaus pareigybės pavadinimo rankose. Ji gali būti paskirstyta skirtingiems profesinės sistemos dalyviams.

Vidurio ir Rytų Europos (taip pat Baltijos šalių) bibliotekininkystės raidai didelę įtaką padarė centralizuoto bibliotekų tinklo tradicija. Sovietiniu laikotarpiu metodinis darbas buvo integruotas į hierarchinę bibliotekų sistemos struktūrą. Metodininkas joje atliko ne tik konsultavimo ir profesinės pagalbos, bet ir sistemos veiklos koordinavimo bei kontrolės funkcijas.

Atkūrus nepriklausomybę, bibliotekų sistema pasikeitė iš esmės, tačiau pati metodinio darbo institucija neišnyko. Ji buvo transformuota – nuo centralizuoto veiklos kontroliavimo vis labiau krypstama į profesinę konsultaciją, kompetencijų stiprinimą, pokyčių moderavimą ir strateginę pagalbą.

Kas iš tiesų yra metodininkas?

Žodynuose metodininkas apibūdinamas kaip metodikos specialistas, metodinės informacijos rengėjas ir metodų kūrimo, tobulinimo bei taikymo ekspertas. Tačiau bibliotekų praktikoje šio specialisto veiklos ribos gerokai platesnės.

Metodininko vaidmenį galima apibendrinti keturiomis pagrindinėmis kryptimis:

• kūrėjas ir strategas: metodininkas analizuoja veiklos praktiką, ieško naujų sprendimų, rengia rekomendacijas, metodines priemones ir siūlymus;
• kokybės stebėtojas ir analitikas: stebi procesus, analizuoja veiklos duomenis, vertina paslaugų raidą, identifikuoja problemines sritis ir padeda rasti įrodymais grįstus sprendimus;
• konsultantas ir pagalbininkas: teikia profesines konsultacijas, išaiškinimus, pagalbą sprendžiant sudėtingesnes praktines situacijas, rengia pasiūlymus ir gaires;
• tiltas tarp teorijos ir praktikos: profesines žinias, tyrimų rezultatus, naujas idėjas paverčia sprendimais.

Dėl šio funkcijų derinio metodininko vaidmenis ne visada galima sutapatinti su viena konkrečia pareigybe.

Tas pats darbo turinys – kitas pavadinimas?

Žvelgiant į Vakarų bibliotekų praktiką, galima pastebėti nemažai veiklų, kurios savo turiniu yra artimos tam, ką Lietuvoje vadiname metodiniu darbu.

Tai gali būti:

• profesinių gairių ir rekomendacijų rengimas;
• bibliotekų specialistų mokymas ir tęstinis profesinis tobulėjimas;
• konsultavimas;
• paslaugų ir veiklos vertinimas;
• tyrimai ir duomenų analizė;
• standartų kūrimas ir taikymas;
• gerosios praktikos sklaida;
• strateginis planavimas;
• pokyčių valdymas;
• profesinių tinklų koordinavimas.

Taigi skirtumas – ne paprasta priešprieša „yra metodininkas“ ir „nėra metodininko“. Skiriasi profesinės atsakomybės architektūra: kai kur dalį šių funkcijų gali atlikti vienas specialistas; kitose sistemose jos pasiskirsto tarp kelių specialistų ar organizacijų; dar kitur konsultacinė pagalba teikiama iš išorės.

Kodėl metodininkas išliko Baltijos šalių bibliotekose?

Baltijos šalių bibliotekų sistemos per kelis dešimtmečius patyrė didelę transformaciją. Sovietinio laikotarpio struktūras pakeitė demokratinė bibliotekų valdymo sistema, modernizuota infrastruktūra, išplėstos skaitmeninės paslaugos, pasikeitė bibliotekų santykis su bendruomenėmis ir jų vaidmuo visuomenėje. Tačiau bibliotekų tinklų koordinavimo poreikis neišnyko.

Lietuvos bibliotekų sistemoje išliko daugiapakopė struktūra, kurioje nacionalinė biblioteka, apskričių viešosios bibliotekos ir savivaldybių viešosios bibliotekos atlieka skirtingus, bet tarpusavyje susijusius vaidmenis. Tokiai sistemai reikia specialistų, kurie ne tik išmanytų konkrečios bibliotekos veiklą, bet ir gebėtų matyti platesnį sistemos vaizdą.

Metodininkas čia tampa jungiamąja grandimi tarp bibliotekų, profesinės informacijos, tyrimų, standartų ir kasdienės praktikos. Jo darbo rezultatas nebūtinai yra viena konkreti paslauga, renginys ar dokumentas. Kartais tai – pasikeitęs kolegų darbo būdas, išbandyta nauja praktika, išvengta klaida ar sprendimas, kurio rezultatas matomas tik po kurio laiko.

Dėl to metodininkas gali būti pavadintas ir nematomu strategu – specialistu, kurio indėlis į bibliotekų veiklos pokyčius ne visuomet matomas galutiniam bibliotekos lankytojui.

Nuo kontrolieriaus iki pokyčių moderatoriaus

Metodininko vaidmens raida ypač gerai atskleidžia platesnius bibliotekų profesijos pokyčius.

Anksčiau metodinė veikla pirmiausia buvo siejama su metodinių reikalavimų perteikimu, veiklos stebėjimu ir vienodesnės praktikos užtikrinimu, o šiandien tokio požiūrio nebepakanka.

Šiuolaikinėje bibliotekoje metodininkui vis dažniau reikia:

• analizuoti duomenis ir veiklos rodiklius;
• suprasti vartotojų poreikius ir jų kaitą;
• stebėti skaitymo, lankomumo ir paslaugų naudojimo tendencijas;
• vertinti skaitmeninės transformacijos poveikį;
• padėti kolegoms diegti naujus darbo metodus;
• moderuoti pokyčius;
• konsultuoti vadovus ir specialistus;
• jungti tyrimų rezultatus su praktiniais sprendimais.

Tai reiškia, kad metodininko darbe vis svarbesnė tampa analitinė ir strateginė dimensija.

Metodininkas ne tik atsako į klausimą, kaip tai daryti? Vis dažniau jis turi padėti atsakyti į klausimus „kodėl tai darome?“, „ar tai veikia?“, „ką rodo duomenys?“ ir „ką turėtume keisti?“

Dvi kompetencijų kryptys

Šiandien metodininko kompetencijas galima matyti dviem kryptimis.

Pirmoji – praktinė ir konsultacinė. Jai priklauso gebėjimas suprasti bibliotekų kasdienybę, konsultuoti specialistus, rengti metodines priemones, organizuoti mokymus ir padėti spręsti konkrečias problemas.

Antroji – strateginė ir analitinė. Ji apima gebėjimą atlikti tyrimus, analizuoti duomenis, vertinti veiklos rezultatus, numatyti tendencijas, inicijuoti pokyčius ir prisidėti prie strateginių sprendimų.

Šios dvi kryptys nėra konkuruojančios. Priešingai – būtent jų derinys metodininko darbą daro išskirtinį.

Specialistas, kuris gerai išmano tik teoriją, gali būti nutolęs nuo bibliotekų kasdienybės. O specialistas, kuris gerai pažįsta tik praktiką, gali stokoti platesnio sisteminio matymo.

Metodininko stiprybė – gebėjimas būti tarp šių dviejų pasaulių.

Ar mums dar reikia metodininko?

Galbūt svarbiausias klausimas šiandien nėra tas, ar metodininko profesinis pavadinimas išliks. Svarbiau, kokio specialisto reikia šiuolaikinei bibliotekų sistemai.

Jeigu bibliotekų veikla tampa vis labiau grįsta duomenimis, technologijomis, vartotojų poreikių analize ir nuolatiniu pokyčiu, metodinė veikla taip pat negali likti tokia pati, kokia buvo prieš kelis dešimtmečius.

Tai, kad Vakarų bibliotekininkystės tradicijoje nėra vieno universalaus termino, atitinkančio lietuvišką metodininką, nereiškia, kad metodinės funkcijos ten nereikalingos. Priešingai – jos egzistuoja, tačiau dažnai yra paskirstytos skirtingiems profesiniams vaidmenims ir institucijoms.

Lietuvos bibliotekų sistemai tenka savas kelias: išlaikyti tai, kas metodininko veikloje yra vertinga, ir kartu peržiūrėti jo funkcijas, kompetencijas ir vietą organizacijoje.

Galbūt šiandien metodininką tiksliau būtų apibrėžti ne pagal tai, kokius dokumentus jis rengia, o pagal tai, kokį pokytį jis padeda sukurti. Tokiu atveju metodininkas nebėra vien metodinių rekomendacijų rengėjas. Jis tampa specialistu, kuris padeda bibliotekų sistemai mokytis, keistis ir pagrįsti savo sprendimus profesinėmis žiniomis bei duomenimis.

Vakarų praktikoje metodininko funkcijos pasidalijo tarp įvairių profesinių vaidmenų, o Lietuvoje jos ilgą laiką sietos su viena aiškiai apibrėžta pareigybe. Vis dėlto šiandien svarbus nebe pavadinimas. Kur kas svarbiau, kaip šį vaidmenį integruoti į nuolat kintančią šiuolaikinę biblioteką.

Šis tekstas parengtas remiantis platesne autorės analize apie Vakarų ir Rytų bibliotekininkystės tradicijas, metodininko profesinio vaidmens raidą ir šiuolaikines metodinės veiklos funkcijas.