2026 m. spalio 26 d.

Išleistas „Gimtosios kalbos“ spalio mėnesio numeris

Dešimtajame 2026 m. „Gimtosios kalbos“ numeryje skelbiamas straipsnis apie jaunimo komplimentų sampratos ir vartojimo pokyčius, pokalbis apie pirmojo Biblijos vertėjo į lietuvių kalbą Jono Bretkūno darbus, jų svarbą šiandien ir galimas tyrimų kryptis, pristatoma šiemet išleista serijos „Iš Nacionalinės bibliotekos archyvų“ knyga „Ignoto Grubinsko dienoraštis“, spausdinama 31-osios tarptautinės mokslinės Jono Jablonskio konferencijos apžvalga ir konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ mokinių grupės II vietos laimėtojų darbai.

Žurnalo viršelyje – Lidijos Meškaitytės miniatiūra iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio.

Agnė Mozerytė
Jaunimo komplimentų samprata ir vartojimo ypatumai

Komplimentai – neatsiejama kasdienio bendravimo dalis. Jais išreiškiamas susižavėjimas, palaikymas, teigiamas kito žmogaus vertinimas, o kartais siekiama tiesiog praskaidrinti pašnekovui nuotaiką. Šio kalbinio veiksmo funkcija yra susijusi su kalbiniu etiketu, mandagumu. Vis dėlto, kaip teigiama tyrėjų, komplimentai nėra vien mandagumo raiška – jais gali būti siekiama parodyti dėmesį, išreikšti simpatiją, kurti ar palaikyti santykius, o kartais ir paveikti pašnekovą. Jų vartojimas priklauso nuo šalies kultūrinio konteksto, nusistovėjusių visuomenės bendravimo normų ir socialinių veiksnių, pavyzdžiui, kalbėtojų lyties ar išsilavinimo.

Straipsnyje aptariamas šiais metais atliktas jaunimo komplimentų sampratos ir vartojimo tyrimas. Palyginti su panašiu tyrimu, Giedrės Čepaitienės atliktu 2007 m., matyti, kad pagrindinė komplimento samprata iš esmės nepasikeitė – jis ir šiandien pirmiausia siejamas su teigiamu vertinimu bei palankiu poveikiu adresatui. Naujausiame tyrime nebėra tokie ryškūs ankstesniuose tyrimuose pastebėti vyrų ir moterų atsakymų skirtumai. Nors moterys komplimentus sako kiek dažniau, jų ir vyrų atsakymai daugeliu aspektų yra panašūs – giriami tie patys dalykai, panašiai į juos reaguojama.

Aktualijos

Jonui Bretkūnui – 490: pokalbis su Ona Aleknavičiene apie senosios lietuvių raštijos vertę tada ir dabar (kalb. Gabrielė Repečkaitė)

Jonas Bretkūnas (1536–1602) – viena iškiliausių XVI a. lietuvių raštijos asmenybių, savo darbais svariai prisidėjusių prie rašytinės kalbos ir religinės literatūros raidos. Pasak Lietuvių kalbos instituto Raštijos paveldo tyrimų centro vyriausiosios mokslo darbuotojos Onos Aleknavičienės, „lietuviams, kaip ir daugeliui kitų Vakarų ir Šiaurės Europos tautų, Biblijos ir jos skaitinių vertimai suteikė ryškų postūmį rašytinei kalbai rastis, o vėliau – ir visuomenės raštingumui gerėti. XVI a. ėmė ryškėti tendencija, kad kuo plačiau Biblija ir jos skaitiniai verčiami į tautines kalbas, tuo tos kalbos greičiau formuojasi kaip bendrinės ir būna pripažįstamos savarankiškomis. Lietuvių kalba, iki XVI a. vidurio buvusi lingua vulgaris „liaudies kalba“, pamažu įgavo viešosios kalbos statusą. Jis labiausiai pasireiškė vartojimu bažnyčiose ir religinių knygų leidimu. Rašytinės atmainos atsiradimas visada sustiprina kalbos prestižą. Be to, Bretkūnas aiškiai įrodė, kad lietuvių kalba gali būti ne tik vertimų, bet ir autorinių veikalų kalba.“

Pedagogo užrašai

Skelbiami šių metų konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ mokinių grupės II vietos laimėtojų darbai.

Kalbos pamoka, tapusi gyvenimo pamoka (Emilija Surdokaitė)

Pasakojimas apie lietuvių kalbos mokymą (Motiejus Paulius Remeika)

Ar dirbtinis intelektas gali būti kūrybiškas? (Tomas Barani)

Kalba, kuri sugrąžina namo (Linas Jakubauskas)

Apžvalga

Ignoto Grubinsko dienoraštis (Laura Sakalauskaitė)

Iš XIX a. pabaigos turime nemažai visuomenės ir kultūros veikėjų korespondencijos, atsiminimų, spaudos tekstų, tačiau kasdienių ne šviesuomenės atstovo užrašų lietuvių kalba išlikę kur kas mažiau. Ignotas Grubinskas nepriklausė to meto inteligentijai įprasta institucine prasme, nebuvo baigęs aukštųjų mokslų, tačiau dienoraštis rodo jį stovėjus prie šio sluoksnio slenksčio. Jis yra rusų karininko patarnautojas, eina pasiuntinio pareigas, rašo ir perrašo dokumentus, vertėjauja, bendrauja su kariais, karininkais, dvasininkais ir miestiečiais. Kartu jis nuolat skaito, mokosi kalbų, mėgina kurti eiles, svarsto apie spaudą ir veiklą, kurios norėtų imtis ateityje. Taigi leidinio centre – žmogus, kurį socialinė padėtis dar sieja su tradiciniu kaimu, o siekiai jau nukreipti į modernėjančios visuomenės kultūrą.

Kronika

31-oji Jono Jablonskio konferencija „Kalba kaip sistema ir procesas“ (Marius Smetona)

Lietuvių kalbos draugijoje

VLKK nutarimai Nr. N-2 (211) ir N-3 (212) 32