2025 m. birželio 2 d.

Realizmo srovės lietuvių literatūros pradininkei – 180

Šiais metais minime 180-ąsias Žemaitės – talentingos rašytojos, visuomenininkės ir moterų teisių gynėjos – gimimo metines. Ši rašytoja yra viena ryškiausių XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių literatūros asmenybių, kurios kūryba užima labai svarbią vietą mūsų kultūros istorijoje. Šia proga rengiama ekspozicija siekia ne tik pagerbti šios iškilios asmenybės atminimą, bet ir vėl prisiminti į jos kūrybinį palikimą bei jo reikšmę šiandienos visuomenei.

Tikrasis jos vardas – Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė. Ji gimė 1845 m. smulkiųjų bajorų šeimoje Bukantiškės palivarke (dabar Plungės r.). Mergaitė buvo labai imli mokslui, namuose išmoko skaityti ir rašyti lenkiškai, lietuviškai ir šiek tiek rusiškai. Vienuolikmetę Juliją tėvai išleido mokytis į Šėmų dvarą (dabar Telšių r.) pas dėdienę, kurios vyriausioji duktė, baigusi Vilniuje mergaičių pensioną (privačią vidurinę mokyklą), dirbo namų mokytoja. Kiek pasimokiusi prancūzų kalbos, aritmetikos, geografijos, jaunuolė liko gyventi pas dėdienę, kuriai padėdavo namų ūkyje. Iš giminaičių ir Bukantiškės kaimynystės dvarų bibliotekų Julija gaudavo knygų, kurios leido jai susipažinti su Juozapo Ignoto Kraševskio ir Adomo Mickevičiaus kūryba. Dėdienės šeima aktyviai rėmė 1863 m. sukilėlius, į  jų nuošalų Šėmų dvarą nuolat užsukdavo kovotojai.

Gyvendama 1863 m. sukilimo sūkuryje, J. Beniuševičiūtė-Žymantienė, įkvėpta tautinių idealų, dar jaunystėje pradėjo rašyti lenkišką dienoraštį. Šį laiką Žemaitė savo autobiografijoje atsimena kaip prasmingą tautinio aktyvumo metą. 1864–1866 m. praėjus sukilimo įkarščiui, nuskurdus Šėmų dvarui, J. Beniuševičiūtė gavo tarnybą Gorskių dvare Džiuginėnuose, netoli Telšių. Ten ji tapo dvaro šeimininko sesers kompanione – padėjėja, palydove. Netrukus susipažino su dvaro medžioklės prievaizdu Laurynu Žymantu, už kurio ir ištekėjo. Apsisprendimą prieš tėvų valią susituokti su žemesnio luomo vyru rašytoja vėliau pagrindė  Romantizmo literatūroje sutiktų veikėjų idealais, taip pat 1863 m. sukilimo įvykių paveikta, taip bandė išreikšti savo asmeninę poziciją luomų elitizmui. Sukūrę šeimą, Žymantai atsisakė tarnybos dvaruose ir pradėjo savarankiškai dirbti žemę. Prie žemdirbiško gyvenimo nepratusiems dvaro tarnautojams ūkininkauti sekėsi nelengvai. Neturėdami savo žemės ūkio, gausi Žymantų šeima: keturios dukterys ir du sūnūs, buvo priversti persikelti iš vienos vietos į kitą.

Apie 1884 m. Žemaitė su šeima apsigyveno Ušnėnuose (dabar Kelmės r.). Susipažinusi su kaimynų Višinskių sūnumi Povilu, energingu tautinio atgimimo veikėju, pradėjo iš jo skolintis knygas, tarp kurių patekdavo ir slapta lietuviška spauda. Kartą perskaičiusi P. Višinskio atneštą „Aušros“ numerį, Žemaitė nusprendė: „Didelė čia kupeta! Juk aš mokėčiau taip parašyti!“ Ir netrukus ant prasto popieriaus lenkiškomis raidėmis sudėliojo pirmąjį savo kūrinį „Piršlybos“, kuris, pervadintas į „Rudens vakarą“, 1894 m. buvo publikuotas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“.

Pirmasis rašytojos apsakymas „Rudens vakaras“ buvo parašytas žemaičių tarme. Šį kūrinį redaguodamas kalbininkas Jonas Jablonskis pasiūlė naudoti slapyvardį „Žemaitė“,  kuris turėjo atspindėti autorės kalbinę ir kultūrinę tapatybę. Nuo tada šis slapyvardis tapo neatsiejama rašytojos kūrybos dalimi.

Aktyviai įsitraukusi į tautinio atgimimo veiklą, Žemaitė kone per kelerius metus parašė svarbiausią savo grožinės prozos dalį – apsakymų „Laimė nutekėjimo“ ciklą: „Marti“, „Petras Kurmelis“, „Topylis“, „Sučiuptas velnias“, „Neturėjo geros motynos“, „Sutkai“. Šie ir kiti apsakymai buvo išleisti trimis Paveikslų knygomis.

Iš viso autorė per savo gyvenimą išleido apie 354 kūrinius, t. y. apsakymus, apysakas, apybraižas, vaizdelius, pjeses, pasakojimus apie vaikystę, publicistinius straipsnius, korespondenciją. Rašytoja savo kūrybą spausdino periodinėje spaudoje, tokioje kaip „Ūkininkas“, „Varpas“, „Vienybė lietuvininkų“, „Naujienos“, „Darbininkų balsas“, „Vilniaus žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, taip pat kartu su J. Jablonskiu parengė savo raštų rinkinį. Be abejo, tiek nuveikti galėjo tik nepaprastai energinga asmenybė, turinti stiprią valią ir svarbiausią tikslą – kurti.

Po vyro mirties, 1900 m., rašytoja aktyviai įsitraukė į besikuriančios Lietuvos visuomeninį gyvenimą. 1907 m. dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune, kuriame pasirodė kaip puikią iškalbą ir įtaigą turinti oratorė. Žemaitės įsitraukimas į visuomeninį, politinį, literatūrinį gyvenimą tapo savotišku, moters išėjimo iš privačios namų erdvės į viešumą, manifestu. Tais pačiais metais Žemaitė apsilankė pirmoje lietuvių dailės parodoje, apie kurią parašė straipsnį laikraščiui „Vilniaus žinios“. Būdama 70-ies, Žemaitė kartu su teisininku Andriumi Bulota ir jo žmona Aleksandra išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur pradėjo rinkti aukas nukentėjusiesiems nuo karo šelpti. Garbus amžius jai nesutrukdė lankytis lietuvių kolonijose, pasakoti apie karo pabėgėlių vargus ir susipažinti su įtakingais to meto lietuviais, kuriuos suburdavo sakydama įkvepiančias kalbas. Beveik penkerius metus praleidusi Amerikoje, 1921 m. Žemaitė nusprendė grįžti į Lietuvą. Čia ji įsikūrė jau minėto advokato A. Bulotos namuose Marijampolėje, kuriuose rašė ir koregavo savo kūrybą, tačiau savo autobiografijos, pradėtos rašyti „Vilniaus laikais“, nespėjo pabaigti – žiemą rašytoja išvyko į Kauną, grįžtant iš Laikinosios sostinės autobusas sugedo ir jai teko praleisti visą naktį laukuose, o tai sukėlė skaudžias pasekmes, ji susirgo plaučių uždegimu ir tų pačių metų gruodžio 7 dieną, sulaukusi 76-erių, mirė.

Žemaitės kūryba ir gyvenimas liudija gaivalingą jos talento jėgą, gebėjusią prasiveržti pro įvairiausias gyvenimo aplinkybes. Rašytoja pasižymėjo imlia sąmone, ji iš labai arti pažino lietuvių valstiečių gyvenseną, savivoką, pasaulėjautą, nors, pasak amžininkų, toje aplinkoje jautėsi kitoniška ir su ja nesutapusi.

Pagrindinė Žemaitės apsakymų tema – šeimyninis kaimo žmonių gyvenimas, kurio dėmesio centre esti moteris. Savo kuriamoje literatūroje vaizduodama lietuvius valstiečius, Žemaitė atvėrė naują, nepažįstamą pasaulį, nes iki pat XIX a. antrosios pusės realizmo prozoje žemesniesiems socialiniams sluoksniams priklaususių žmonių, ypač moterų, gyvenimas Vakarų literatūroje į teksto „sceną“ galėjo būti iškeltas nebent komedijoje, satyroje arba dažnu atveju taip ir pasilikdavo „už kadro“. Žemaitės prozoje pasirodo nauji literatūros herojai, kurie visu egzistenciniu rimtumu traktuojami kaip visaverčiai žmonės, kuriuos rašytoja aprašinėja ne „svetimu žvilgsniu“ ir tarytumei „iš vidaus“ perteikia jų santykius, patirtį, savitą pasaulio suvokimo būdą, ypač kosminę pasaulėjautą ir pasaulio sąryšingumo pojūtį. Autorės kūriniai pasižymi unikalia žodinio pasakojimo tradicija: rašytojos sukurtų veikėjų savitumas atsiskleidžia per jų kalbą; kas ir kokie tai žmonės, labiausiai išryškėja dialoguose. Savo kūryboje Žemaitė dažnai kalba apie demokratiškumą kaip gebėjimą būti atviram kitam, kitoniškam, kitos tautos, socialinės aplinkos žmogui.

Nuo 1966 m. Lietuvoje yra teikiama Žemaitės premija už grožinę prozą ar publicistiką kaimo tema. Jos laureatais yra tapę Juozas Aputis, Antanas Miškinis, Vanda Juknaitė, Icchokas Meras, Marcelijus Martinaitis ir daugelis kitų.

Parengta pagal:

1. Ališauskienė, A. [užrašė J. Petrulis], „Nuo Bukantės iki Vilniaus“ // Literatūra ir kalba, t. 12, Žemaitė: archyvinė medžiaga, atsiminimai, straipsniai, Vilnius: Vaga, 1972, p. 242.
2. Daujotytė, Viktorija. Žemaitė: gyvenimo gramatika. – [Vilnius] : Odilė, [2019] (Vilnius : Spauda). – 373, [1] p.
3. Sauka, Donatas. Žemaitės stebuklas. – Vilnius : Vaga, 1988 (Kaunas : K. Poželos sp.). – 261, [2] p, p. 255-257.
4. Bleizgienė, Ramunė. Liaudies rašytoja valstiečiams skaitytojams: Žemaitės ankstyvoji recepcija (1895–1915). Literatūra. [T.] 61(1) (2019), p. 25–50. https://www.journals.vu.lt/literatura/article/view/16091/15211

Daugiau informacijos apie rašytoją Žemaitę rasite pateiktame sąraše.

Knygų ekspoziciją maloniai kviečiame apžiūrėti Lituanistikos skaitykloje. Dėl teminės leidinių paieškos galite kreiptis į informacijos paieškos konsultantus skaityklose. Daugiau informacijos čia ›.

Trumpai apie renginį

Data

birželio 2–spalio 31 d.

Laikas

bibliotekos darbo laikas

Vieta

Lituanistikos skaitykla, III a.

Dalyvavimas

įėjimas laisvas