2025 m. rugsėjo 15 d.

Lietuvių liaudies dainų atmintini metai

2025-ieji paskelbti atmintinais lietuvių liaudies dainų metais. Data parinkta neatsitiktinai – būtent prieš 200 metų prasidėjo lietuvių folkloristikos ištakos kartu su ypatingo leidinio šios disciplinos istorijai išleidimu. Šia proga, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyrius kviečia apžvelgti svarbiausius, istorinius lietuvių liaudies dainų rinkinius ir liaudies dainų įrašus virtualioje parodoje www.epaveldas.lt.

Karaliaučiuje gimęs evangelikų liuteronų kunigas, teologas, folkloristas, kuršininkas Liudvikas Rėza (Martin Ludwig Rhesa, 1776–1840) ne kur kitur, o būtent Mažojoje Lietuvoje 1825 m. išleidžia pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį ,,Dainos oder Littauische Volkslieder“, šitaip pradėdamas lietuvių folkloristikos istoriją.

Dainų rinkinį jis sudarė dar 1815 m., o rengdamasis jo išleidimui bendravo net su pačiu J. W. Goethe.

Rinkinys sudarytas iš lietuvių ir vokiečių kalbomis išleistų 85 dainų, su 7 dainų melodijomis bei straipsniu ,,Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimas“, apžvelgiančiu dainų tematiką, pobūdį, bruožus ir įvairovę.

Kartu su šio rinkinio išleidimu L. Rėza duoda pradžią lietuvių folkloristikai ir kitų svarbių liaudies dainų rinkinių atsiradimo judėjimui bei leidybai.

Išleidus L. Rėzos rinkinį ,,Dainos oder Littauische Volkslieder“ (1825) atsirado impulsas paeiliui gimti kitiems svarbiems rinkiniams – S. Stanevičiaus ,,Dainos žemaičių“ (1829), G. H. Nesselmanno ,,Dainos. Littauische Volkslieder“ (1853), A. Juškos ,,Lietuviškos dainos“ (1880), ,,Svotbinė rėda veliuonyčių lietuvių“ (1880), ,,Lietuviškos svotbinės dainos“ (1883), XIX a. didžiausias išleistas lietuvių liaudies dainų rinkinys, Ch. Bartscho dvitomis leidinys ,,Dainų balsai“ (1886), Mažosios Lietuvos dainų paveldui itin svarbios, net su 713 užrašytų dainų V. Kalvaičio ,,Prūsijos lietuvių dainos“ (1905). Suvalkijos (Sūduvos) regiono dainas reprezentuojantis J. Basanavičiaus surinktų dainų rinkinys ,,Ožkabalių dainos“ (1902), išskirtinis, sutartines įamžinantis, suomių tyrinėtojo A. R. Niemi ir A. Sabaliausko ,,Lietuvių dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje“ (1912).

Vėlyvesni, XX a. vidurio ir antros pusės reikšmingiausi leidiniai – J. Čiurlionytės ,,Lietuvių liaudies melodijos“ (1938), ,,Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai“ (1966), G. Četkauskaitės ,,Dzūkų melodijos“ (1981), L. Burkšaitienės ,,Aukštaičių melodijos“ (1990) bei atskiras ir itin didelis Z. Slaviūno tritomis ,,Sutartinės“ (1958) rinkinys.

Parodos skirsnyje „Dainų rinkiniai ir apybraižos“ rasite didžiąją dalį šių svarbių išvardytų rinkinių ir keletą apybraižų apie liaudies dainas.

Antrasis parodos skirsnis - ,,Liaudies dainų regioniškumas“ – dedikuotas įvairiems, skirtingų Lietuvos regionų liaudies dainų vinilinių plokštelių ir kasečių skaitmenintiems įrašams. Lietuva gali didžiuotis surinktomis ir saugomomis dešimtimis tūkstančių liaudies dainų, skaičiumi lenkiant ar prilygstant kitiems didžiuliams dainuojamojo folkloro archyvams Europoje ir pasaulyje.

Kaip žinoma, dainos skirstomos pagal tematiką (apeiginės / kalendorinės, darbo, karinės-istorinės, baladės, šeimos, meilės, humoristinės ir t. t.), rūšį (daina, rauda, giesmė), pagal atlikimo būdą, sandarą – vienbalsumą (monofoninės), daugiabalsumo rūšis (homofoninės, heterofoninės, polifoninės), laikotarpį (senasis ir naujasis sluoksniai) ir daugelį kitų savybių.

Nepamirškime, kad dainos vystėsi ir gyvavo Lietuvos regionų, jų ekonominės padėties, istorijos kontekste. Nors dėl šios priežasties kiekvieno regiono dainos ir turi persidengiančių, giminingų savybių, visgi pasižymi savitais, regioniškais bruožais.

Aukštaitijoje – būdingiausias daugiabalsis dainavimas 2–3 balsais, vedant aukštame registre pirmajam, o likusiems pritariant tercija, kvarta, kvinta žemiau. Šiame regione esti ypatinga Nibragalio kaimo daugiabalsio dainavimo tradicija ir Lietuvos pasididžiavimas – pasaulyje žinomos polifoninės sutartinės, kilusios būtent iš Šiaurės Rytų Aukštaitijos krašto.

Žemaitija taip pat yra daugiabalsumo kraštas, tik čia jis kitoks. Dainos daug labiau ištęsiamos, dainuojama lėtai, neskubriai, žemame registre.

Dzūkija garsi, palyginus su kitais regionais, – gausiau išlikusiu senojo sluoksnio, kalendorinių dainų palikimu. Kaip ir minėti aukščiau regionai, turi ir daugiabalsių dainų, tačiau čia labai ryškus ir skaitlingas / gausus vienbalsumas, monofoninės dainos.

Suvalkijoje galima rasti giminingų kitiems regionams dainų bruožų. Visgi būtent šio regiono ypatybė – naujesnio tipo miestietiški romansai ir baladės (Suvalkija ekonomiškai buvo pažangiausia ir anksčiausiai išsivadavusi iš baudžiavos, kas lėmė ir naujesnių žanrų vyravimą), o pats atlikimas turi lakonišką, paprastą manierą. Taip pat suvalkiečiai itin mėgo dainuodami pritarti kanklėmis.

Mažojoje Lietuvoje vyrauja monofoninis stilius, monodinė melodika, būdingos diatoninės dermės, saviti siužetai, chromatizmai, lyrinis dainų stilius.

Šiame parodos skirsnyje rasite įvairių Lietuvos regionų dainų skaitmenintus vinilinių plokštelių ir kasečių garso įrašus. Maloniai kviečiame visų minėtų regionų dainų įrašus, įspūdingus ir gausius skaitmenintus dainų rinkinius kviečiame tyrinėti šioje virtualioje parodoje.

Malonių įspūdžių!