2025 m. gruodžio 1 d.

Nacionalinis skaitymo ambasadorius Justinas Žilinskas: „Skaitymas – smegenų treniruotė“

Prieš dvejus metus paskelbus naują komunikacijos kampaniją „Skaitymo ambasadorius“ buvo išrinktas pirmasis nacionalinis skaitymo ambasadorius. Juo tapo visuomenei puikiai žinomas rašytojas, teisininkas, profesorius Justinas Žilinskas. Baigiantis jo kadencijai, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos iniciatyva, Žilinskas kalbinamas apie tai, ką jam pačiam suteikė ambasadorystė, kokius sumanymus pavyko įgyvendinti, kuriais iš jų labiausiai didžiuojasi ir ką mano apie dabartinę knygų skaitymo kultūros situaciją Lietuvoje.

Kaip vertinate skaitymo svarbą savo gyvenime?

Turbūt nieko keisto, kad skaitymas užima labai svarbią vietą. Nors, prisipažinsiu, tam skiriu per mažai laiko arba jo tiesiog nelieka. Tačiau vis tiek stengiuosi – tai vos ne kaip asmeninė higiena – kiekvieną dieną nors kiek paskaityti nuoseklaus kūrinio ar poezijos.

Kas paskatino Jus 2023 metais pretenduoti į skaitymo ambasadoriaus „pareigas“?

Tai buvo tarsi atsitiktinumas. Kažkas užsiminė iš pažįstamų, tada pasiūlymas buvo siunčiamas gana plačiai – įkrito elektroninis laiškas, perskaičiau, pagalvojau: „Kodėl gi ne?“ Išsiaiškinau, kokios sąlygos, ko reikia, kiek tai pareikalaus laiko ir panašiai. Ir tiesiog pabandžiau pretenduoti – be didelių ambicijų, vilčių tapti.

Kokie pasiekimai per kadenciją Jums buvo svarbiausi ir kuriomis iniciatyvomis labiausiai didžiuojatės?

Negalėčiau pasakyti, kad per kadenciją nuveikta labai daug (dėl įvairiausių priežasčių). Viena vertus, darbas kaip Nacionalinės bibliotekos atstovui turi ypatybių: nesi visiškai laisvas daryti, ką nori. Turi derinti su institucija, atsižvelgti į jos politiką, reikalavimus, tvarką ir kitus dalykus. Tavo idėjas turi patvirtinti, joms pritarti.

Antra vertus, pagal planus ir skiriamą laiką tai nėra didelės apimties projektas. Kitaip tariant, tai nėra tas darbas, kurį dirbi visu arba puse etato. Tai tiesiog viena iš veiklų, kurios imiesi ir kuri yra apibrėžta kiekybiškai.

Labai didžiuojuosi, kad praeitais metais visą pusmetį pavyko išlaikyti kassavaitinius skaitymus, kai vyrai – tėčiai, dėdės – skaitė vaikams, ir kiekvieną ketvirtadienį susirinkdavome Nacionalinėje bibliotekoje. Ateidavo koks nors žmogus, kuris yra įdomus ne tik tuo, kad moka skaityti, bet ir gyvenime visokiausių dalykų yra nuveikęs. Tad turėjome skaitovų nuo ankstesnio kultūros ministro iki garso inžinieriaus, ir dar kitų profesijų žmonių, kurie netikėtai atsivėrė įvairiais amplua. Vienas iš jų (nesunkiai atspėsite, kas) prisipažino: „Aš labiau jaudinausi, nei komentuodamas „Euroviziją“!

Tad šie skaitymai buvo labai smagūs. Supratau, kad toks skaitymas yra svarbus ne tik vaikams. Jis labai svarbus ir suaugusiajam, nes taip mezgi ryšį su vaikais, prisilieti prie jų pasaulio. Gali pats pasijusti vaiku, staiga išsigąsti arba kaip tik – sužydėti.

Iš pastarųjų veiklų ypač patinka Knygialaidžių projektas. Sukūrėme keletą tinklalaidžių, kuriose aptariame vaikų ir paauglių knygas „Metų knygos rinkimų“ perspektyvoje. Tai buvo Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros centro idėja, tačiau jau seniai svajojau kažką panašaus daryti. Žinoma, buvo ir kelionių po mokyklas bei bibliotekas, pokalbių ir diskusijų.

Kur semiatės įkvėpimo ir idėjų skaitymo ambasadorystei?

Panašiai kaip ir rašant – tiesiog ieškai idėjų, nuolat galvoji. Tai nėra taip jau paprasta. Antra vertus, kaip minėjau, kiekviena idėja dar turi pereiti realybės filtrą. Tarkime, jeigu nori per savo socialinius tinklus kažką daryti, vis tiek turi suderinti su bibliotekos žmonėmis, kad viskas atitiktų koncepciją. Tad iš tiesų net ne idėjų generavimas, o jų suderinimo procesas yra sunkioji dalis.

Kai kurios idėjos veikia puikiai (kaip mano minėtieji skaitymai), o kai kurios, į kurias tikrai įdėjau daug širdies, nekaip.  Pavyzdžiui, ir Palangoje, ir Vilniuje bandžiau daryti protmūšius knygų skaitytojams. Deja, jie sulaukė labai kuklaus dalyvių skaičius.

Kokios vertingos patirties įgijote kaip skaitymo ambasadorius? Ką Jums asmeniškai suteikė ši pozicija?

Gal pasakysiu banaliai, bet visos patirtys yra vertingos. Ar tai būtų laidos vedimas, ar renginio organizavimas, ar susitikimas. Manau, tiesiog patobulinau kai kuriuos savo gebėjimus.

Man, kaip paauglių rašytojui, pabrėžiu, būtent kaip rašytojui, ypatingos vertės šios pareigos nesuteikė. Būti knygų autoriumi yra viena, o kalbėti apie skaitymą yra šiek tiek kita, tai – skirtingos užduotys. Nes vis dėlto, kai esi autorius, tu rašai, kuri. Būdamas rašytojas, aš ne tik kaip ambasadorius bendrauju su vaikais. Bet būdamas ambasadoriumi negaliu ir nenoriu kalbėti vien apie savo knygas, nes tai būtų paprasčiausiai neetiška – mano užduotis yra ne reklamuoti save, o įtikinti skaityti, paversti skaitymą gyvenimo dalimi.

Beje, yra vienas dalykas, dėl ko man buvo džiugu kaip knygų autoriui. Kartais būna, kad mane susiranda mokykla, pakviečia atvažiuoti, bet negali mokėti honoraro. Sakau: „Kaip jums pasisekė! Aš esu skaitymo ambasadorius ir galiu atvažiuoti pas jus su šia misija.“ Ir tai reiškia, kad suteikta galimybė susitikti su mokiniais, pašnekėti apie skaitymą ir kitus svarbius dalykus.

Tiesą sakant, nenorėjau šioje pozicijoje apsiriboti tik paaugliais ir vaikais. Man labai norėjosi didesnio skaitymo rato, platesnės perspektyvos, neužsidaryti rėmeliuose. Kaip pavyzdys – tie skaitymų ciklai, kai suaugusieji bendrauja su vaikais, kai supranta, kaip tai yra svarbu.

Kiekvienoje veikloje, ypač naujoje, pasitaiko netikėtumų ir iššūkių. Galbūt ir Jums teko tai patirti – papasakokite apie įsimintiniausią nuotykį arba didžiausią iššūkį.

Labai didelių iššūkių nebuvo, tačiau, kaip minėjau, turbūt didžiausia nesėkmė iš pradžių buvo abu protmūšiai – tiesiog nesugebėjome pritraukti žmonių ir sudominti. Galvojau, gal formatas jau pasenęs, gal tokių renginių buvo per daug? Vis dėlto nusprendėme bandyti trečią kartą – ir šis dublis buvo vykęs! Mokyklos registravosi gausiai, o dar net prieš renginį iš mokytojų sulaukėme atsiliepimų, kad protmūšis yra labai laukiamas, kviečiant dažniau rengti tokias iniciatyvas.

O įsimintiniausias dalykas buvo man tas momentas, kai sužinojau, kad vyrai labai norėjo dalyvauti minėtuose skaitymuose. Mat šiems skaitymams žmonių ieškojau per savo socialinius tinklus. Galiausiai paaiškėjo, kad kai kurie, pamatę, jog yra tokia iniciatyva, netgi norėjo, kad juos būtinai pakviesčiau, tik nedrįso man to pasakyti, siūlytis. Tad tai yra tikrai smagios, labai šaunios patirtys.

Beje, dar viena įsimintina patirtis – interviu su ukrainiečių rašytoja Kateryna Mihalitsyna, kai kalbėjome apie knygų skaitymą ir bibliotekų vaidmenį karo metu Ukrainoje. Tai itin skaudi ir kartu labai šviesi tinklalaidė. Po to pokalbio mes visi studijoje buvome ties ašarų riba, o kai kas ir verkė.

Ar liko dar kokių kūrybinių sumanymų, kurių nespėjote įgyvendinti būdamas skaitymo ambasadoriumi?

Be abejo, liko daug sumanymų. Dalis – net nepradėtų. Buvau prisigalvojęs visokiausių keistų dalykų, tarkime, organizuoti įvairius žaidimus vaikams, susijusius su skaitymu, konkursus, akcijas viešosiose erdvėse. Deja, nepavyko to padaryti.

Taip pat tikėjausi, kad socialinėje erdvėje pavyks skaitymo ambasadorystės idėją labiau skleisti. Tačiau, kaip minėjau, susidūriau su tam tikrais apribojimais.

Bet niekur nedingsiu iš skaitymo reikalų – kaip autorius keliausiu ir toliau kalbėsiu apie skaitymą. Kalbėsiu apie skaitymo naudą ir pats ieškosiu atsakymų, kodėl neskaitome ir kodėl reikia skaityti.

Dveji kadencijos metai tikriausiai padėjo geriau suvokti (ne)skaitymo priežastis ir tendencijas. Kaip valstybė galėtų skatinti skaitymą? Kokios priemonės veiksmingiausios ir kur labiausiai reikia dėmesio?

Pirmas dalykas, mums reikia susitarti, kas yra skaitymas. Ir čia prasideda giluminiai klausimai. Pavyzdžiui, jeigu skaitai įrašą socialiniame tinkle, ar tai yra skaitymas, ar ne? Paprastai, kalbėdami apie skaitymą, kalbame apie knygų skaitymą. Ir knyga yra akcentuojama ne šiaip kaip skaitymo objektas, o kaip skaitymo susikaupus objektas. Tai turbūt yra pats pagrindinis skirtumas, kad knyga yra ilgas sudėtingas tekstas, kuriam skaityti reikia pastangų.

Žinau, keliose mokyklose jau atsirado praktika, kad per literatūros pamoką mokytojai leidžia vaikams atsinešti savo mėgstamą knygą. Nebūtinai programinę, dažniausiai net ne programinę. Tiesiog, kad jie ramiai sėdėtų ir skaitytų.

Aš nežinau, ką šia kryptimi gali nuveikti valstybė, nes ko jau ko, o knygų tikrai netrūksta. Jų leidžiama gana daug, kokybiška literatūra – remiama (ir to rėmimo niekada nebus per daug). 

Matyt, reikia pradėti vos ne nuo kiekvieno žmogaus. Mes kiekvienas sau turime pasakyti, kad skaitymas yra lygiai toks pat reikalingas kaip judėjimas, tinkamas maistas ir visa kita. Nes skaitymas treniruoja smegenis. Ir ką gali nuveikti valdžios institucijos? Sakyčiau – remti bibliotekas. Nemažinti bibliotekų tinklo, duoti finansavimą renginiams, susijusiems su skaitymu. Ir bendrai remti biblioteką kaip saugią, patogią erdvę, kur galėtų ateiti ir vaikai, kurie skaito, ir tie, kurie neskaito. Svarbiausia, kad ten būtų žmonės, kurie su jais dirba, kurie kalbasi. Tad reikėtų akcentuoti ir bibliotekų turtingumą, ir jų personalo kompetencijas. Tokia parama, manyčiau, būtų labai svarbi.

Baigiantis Jūsų kadencijai jau dairomės naujo skaitymo ambasadoriaus. Pasidalykite savo patirtimi, kodėl verta pretenduoti juo tapti.

Patirtis tikrai įdomi. Pamatai knygas ir skaitymą šiek tiek kitais kampais, nei esi įpratęs matyti kaip rašytojas. Šios perspektyvos priverčia šiek tiek sunerimti, nori kažką padaryti, kad pasaulis būtų šiek tiek geresnis ir paveikslas būtų gražesnis.

Manau, tai tikrai prasminga veikla. Ypač atsižvelgiant į tai, kad anaiptol ne kiekviena mokykla gali sau leisti prisikviesti rašytojus, kurie irgi yra žmonės, nori gyventi, nori honorarų. Ir ne viską pavyksta padengti iš projektinio finansavimo ar panašiai.

Vis dėlto manau, kad skaitymo ambasadoriaus pozicijai reikėtų intensyvesnio pagrindo.  Aš nežinau visų finansavimo dalykų, bet iš esmės tai, kas buvo dabar numatyta skaitymo ambasadoriui, pavyzdžiui, pagal laiką, yra mažai. Jeigu norėtum įsukti kažką didelio, kad tai kiltų į kitą efektyvumo lygį, tokių išteklių tiesiog neužtenka.

Ar galiu pasakyti, kad padariau gerą pradžią? Galbūt. Galbūt kažkas atsispirs būtent nuo to (nežinau, kokios bus naujojo ambasadoriaus sąlygos). Ir labai tikiuosi, kad tos gerosios iniciatyvos, kurios mums pavyko, sulaukė puikių atsiliepimų, kad jos tęsis. Nes man, pavyzdžiui, buvo liūdna, kai pusę metų sėkmingai vykę tėvų ir dėdžių skaitymai turėjo baigtis. Ir, be abejo, tikiuosi, kad naujas žmogus įneš naują požiūrį ir naujų idėjų.

Ko palinkėtumėte savo įpėdiniui?

Pirmiausia – neturėti didelių iliuzijų, kad pavyks padaryti revoliuciją ar išspręsti visas neskaitymo problemas. O antra – nuoširdžiai norėti kažką pakeisti.

Dėkojame už pokalbį.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ieško naujojo (-osios) nacionalinio (-ės) Skaitymo ambasadoriaus (-ės) 2026–2027 metams ir kviečia savanorius iki gruodžio 4 d. teikti paraiškas. Ši pozicija skirta asmeniui, kuris tiki literatūros galia įkvėpti, pagerinti ir praskaidrinti gyvenimą, o savo veikla ir įtaka gali prisidėti prie skaitymo kultūros skatinimo ir puoselėjimo šalyje.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos įgyvendinama „Skaitymo ambasadoriaus“ komunikacinė kampanija yra nacionalinio Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų plano dalis. Iniciatyvą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.