Paskaita „Didysis maras, ligos, epidemijos Vilniuje XVIII a.“

Kad ir koks galingas jaustųsi žmogus, gamta primena, kad egzistuoja už jį stipresnė jėga, slypinti akimi neįžiūrimoje viruso dalelėje. Koronavirusas nuo žemės paviršiaus tarsi nupūtė visą ankstesniąją jo galybę. „Visgi dar nėra taip blogai, kaip siaučiant maro epidemijai 1710-aisiais, – teigia istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Domininkas Burba. – Mes turime kur kas daugiau galimybių išgyventi – jei tik būsime sąmoningesni.“ Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos TV studijoje dr. D. Burba pasakoja apie XVIII a. pradžioje Vilniuje siautusį Didįjį marą.

Prieš užklumpant marui, skaudžiai pažeistas Vilnius buvo Švedijos ir Rusijos kariuomenių, žygiuojančių į Šiaurės karą, tarpine stotele. Plėšimai, žudynės, maisto, finansų trūkumas ir nuolatinė kova už būvį – toks buvo kasdienis varganas Vilniaus XVIII a. pradžios veidas. Kanalizacija tuo metu jau egzistavo, bet buvo skirta tik patiems turtingiausiems, o visiems kitiems tiko šuliniai ir drumstas Neries vanduo, kur visi kvartalo kaimynai pildavo srutas. Apie kažkokį komfortą nėra ko ir kalbėti.

Šių laikų keliautojai po Indiją ir Afrikos šalis gali išvysti kažką panašaus, kas vyko tuometiniame Vilniuje, tik ten kitoks klimatas. XVIII a. pradžioje Vilniaus mieste dėl plūstančių atvykėlių žmonės gyveno prastesnėmis sanitarėmis sąlygomis (tankumas buvo didžiulis) nei tuometiniame Lietuvos kaime. Tokia situacija XVIII a. buvo ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje – vyravo nešvara, stigo elementaraus supratimo apie sanitariją ir higieną, aukštuomenė net niekino prausimąsi ir mėgstančius maudytis gąsdino nebūtomis ligomis.

Tuometiniai žmonės nieko nežinojo apie mikrobus bei bakterijas ir tikėjo, kad visos ligos – Dievo bausmė. Gydytojų tais laikais buvo nedaug, o ir jų gana barbariška gydymo metodika vargu ar galėjo kam nors padėti. Tuometiniai vilniečiai manė, kad 1710-ųjų maras kilo dėl nuodėmių. Ši liga ūnojo kažkur liūnuose bei pelkėse ir, su rūku slinkdama per miestą, niokojo žmones.

Didysis Vilniaus maras, tikima, atkeliavo iš Prūsijos. Apie jį savo knygose rašė ir Ieva Simonaitytė, ir Kristina Sabaliauskaitė. Žinoma, romanuose daugiau literatūros nei istorijos realijų, bet tiesa tokia, kad dėl maro išmirė Rytų Prūsija, liga persimetė į karo siaubiamą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir atslinko į Vilnių. Ją, kaip ir daugelį ligų, greičiausiai atnešė keliaujantys žmonės: pirkliai pirko ir pardavinėjo prekes, valstiečiai vežiojo ūkio produkciją, karo pabėgėliai ieškojo vietų, kur ramiau gyventi. Daug nulėmė ir oro sąlygos – tais metais buvo labai šalta žiema, dėl to nukentėjo derlius.

Kviečiame klausytis D. Burbos paskaitos ir daugiau sužinoti apie 30 000 vilniečių gyvybių nusinešusį marą.

Rugpjūtis
P A T K Pn Š S
27 28 29 30 31 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31 1 2 3 4 5 6

Artimiausi renginiai

Parodos

2020 m. gegužės 25 d. – rugpjūčio 30 d.
Bežodžių knygų kolekcija
2020 m. liepos 28 d. – spalio 4 d.
Inos Budrytės paroda „Sapnai kiekvienai dienai“
2020 m. sausio 1 d. – gruodžio 31 d.
Jolitos Vaitkutės instaliacija „Pabudę iš knygų“
2020 m. rugpjūčio 3 d. – rugpjūčio 16 d.
Leidinių ekspozicija „Aš–beržas. Lietuviškas beržas...“
2020 m. liepos 14 d. – rugpjūčio 25 d.
Paroda „Lietuvos šimtmetis fotografijoje“
2020 m. liepos 1 d. – rugsėjo 13 d.
Paroda „Mėlynų gelmių gėlės“
2020 m. rugpjūčio 3 d. – rugsėjo 6 d.
Paroda „Pirmasis hebrajiškas romanas ir jo kūrėjas“
2020 m. birželio 1 d. – rugpjūčio 10 d.
Respublikinė vaikų piešinių paroda „Tautodailės lobynai“

YouTubeFacebookLinkedInInstagram