Telefonas Klaustukas Sitemap
Naujienos iliustracija 2021 m. rugpjūčio 13 d.

Paroda „Marijai Gimbutienei – 100“

Nuo rugpjūčio 17 d. iki rugsėjo 24 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skaitykloje galima susipažinti su garsiai mokslininkei Marijai Gimbutienei skirta knygų ekspozicija.

2021 m. sausio 23 d. sukako 100 metų, kai gimė Marija Alseikaitė-Gimbutienė, lietuvių archeologė, antropologė, baltų ir indoeuropiečių kultūros tyrinėtoja, archeomitologijos (nauja mokslo šaka, sujungusi archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą) pradininkė, mokslininkė, padėjusi naujosios Senosios Europos istorijos koncepcijos pagrindus. Įvertindamas išskirtinę M.  Gimbutienės asmenybės ir darbų įtaką Lietuvos archeologijai, antropologijai, archeomitologijai ir siekdamas pagerbti šią Lietuvai ir jos žmonėms svarbią istorinę asmenybę, Lietuvos Respublikos Seimas 2021-uosius paskelbė Marijos Gimbutienės metais. Ši sukaktis minima ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – 2021-uosius M. Gimbutienės metais paskelbė ir UNESCO.

M. Gimbutienė gimė 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje, lietuvių inteligentų Alseikų šeimoje. Jos tėvai domėjosi lietuvių tautosaka ir menais, jų namuose lankydavosi artimi šeimos bičiuliai dr. Jonas Basanavičius, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, filosofas Vydūnas ir kiti žymūs to meto muzikai, rašytojai. Tai paliko ryškų pėdsaką M. Gimbutienės atmintyje. Stiprus ryšys Mariją siejo su motinos seserimi Julija Biliūniene-Matjošaitiene ir vyresne pussesere Meile Matjošaityte-Lukšiene, garsia edukologe.

Mokėsi Vilniuje, Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1931 m. rugpjūčio 31 d. su motina persikėlė gyventi į Kauną. 1936 m. netikėtai mirė tėvas, šis didžiulis sukrėtimas iš pagrindų pakeitė Marijos pasaulėžiūrą. Ji teigė, kad tėvo mirtis iš vaikystės ją perkėlė į suaugusio žmogaus gyvenimą. Pradėjo ieškoti atsakymų apie pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimą tautosakoje ir mitologijoje.

1931–1938 m. mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, 1938 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, 1940 m., fakultetui persikėlus į Vilnių, pasirinko archeologijos studijas, apsisprendė tyrinėti kalbotyrą, tautotyrą ir archeologiją. 1941 m. ištekėjo už žemaičių bajoro, architektūros istoriko Jurgio Gimbuto, po metų susilaukė dukters. 1942 m. apsigynė diplominį darbą „Lietuvių laidosena geležies amžiuje“. Senosios laidosenos tema pradėjo rašyti disertaciją, bet lietuvių kalba jos pabaigti nespėjo.

1944 m. su vyru ir dukrele pasitraukė į Vokietiją, ten 1946 m. spėjo apsiginti etnologijos mokslų daktaro laipsnį. Tiubingeno universitete tęsė archeologijos, etnologijos ir religijų istorijos studijas, vokiečių kalba baigė rašyti disertaciją, 1946-aisiais ją apgynė, įgijo filosofijos daktarės laipsnį. Po metų Vokietijoje pagimdė antrą dukterį.

1949 m. su šeima išvyko į JAV. Amerikoje Marijai teko siūti, dirbti viešbutyje, tačiau ji vis ieškojo ryšio su mokslininkais. 1950–1956 m. dirbo Harvardo universitete – vertė Rytų Europos archeologinius tekstus, dėstė Antropologijos departamente, vėliau dirbo Harvardo muziejuje. 1953 m. susilaukė dukros Rasos. Gavusi paramą iš fondų, M. Gimbutienė anglų kalba parašė ir 1956 m. išleido knygą „Rytų Europos priešistorė“, o 1958-aisiais – studiją „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“. Dėstė Stanfordo, vėliau – Harvardo universitetuose. Anglų kalba išleistos Marijos knygos pasiekė ir Lietuvą, buvo slapta verčiamos į lietuvių kalbą, vertimų nuorašai plito tarp mokslo ir meno žmonių.

Nuo 1963 m. – Kalifornijos universiteto profesorė, sulaukė pasaulinio pripažinimo. Mokslininkės žvilgsnis vis labiau krypo į naująjį akmens amžių. Gavusi Amerikos fondų paramą, 1967–1980 m. vasaromis rengė akmens amžiaus gyvenviečių kasinėjimų ekspedicijas buvusioje Jugoslavijoje, Graikijoje, Italijoje ir atrasdavo nuostabių senojo meno paminklų. Ne sykį gyvendama skurdžiose, iš karvės mėšlo drėbtose valstiečių trobelėse greta jų iš po žemės atkasdavo puošnius senovės namus, šventyklas. Ji taip pat Europos muziejų saugyklose peržiūrėjo tūkstančius ten esančių archeologinių radinių. Senosios Europos tyrimams M. Gimbutienė naudojo pačios sukurtą naują metodą, kuris sujungia archeologiją, mitologiją, kalbotyrą, menotyrą. Praeities radinius ji ne tik aprašė, kaip yra pratę daryti archeologai, bet, pasitelkusi tautosakos, mitologijos duomenis, mėgino perskaityti jų simbolines reikšmes, atskleisti religinį turinį. Taip Marija pradėjo naują mokslo sritį, kurią pavadino archeomitologija. Ji buvo įsitikinusi, kad klasikinėse ir dabarties kultūrose yra išlikę senųjų civilizacijų ženklų, kuriuos reikia išmokti skaityti, kurių tyrimais verta papildyti archeologijos atradimus. Naujo pobūdžio tyrimai M. Gimbutienei padėjo įveikti moksle vyravusius stereotipus ir atrasti savitą civilizaciją, kuri gyvavo Europoje 7000–3500 m. pr. Kr., taigi dar iki indoeuropiečių atėjimo. Mokslininkė atrastą civilizaciją pavadino Senąja Europa, arba Deivės civilizacija. Ją aprašė ir šiandienos pasauliui pristatė keturiomis didelėmis knygomis: 1974 m. pasirodė „Senosios Europos dievai ir deivės“, 1989 m. – „Deivės kalba“, 1991 m. – „Deivės civilizacija“, o 1999 m., jau po mokslininkės mirties, – „Gyvosios deivės“. Pirmąsias tris angliškas knygas Marija sudėjo į vieną lietuvišką knygą, kuri, pavadinimu „Senoji Europa“ buvo išleista jau nepriklausomoje Lietuvoje. Šiais darbais lietuvių mokslininkė kviečia keisti civilizacijos ir istorijos supratimą. M. Gimbutienės knygos sulaukė pasaulinio pripažinimo: jai buvo teikiamos prestižinės mokslo premijos ir laipsniai, ją kvietė skaityti pranešimų ir paskaitų pasaulio mokslo centruose.

Būdama pasaulio mokslininkė, M. Gimbutienė visą gyvenimą dirbo ir lietuvių kultūrai: rūpinosi lietuviškomis mokyklomis, lietuvių kalbos dėstymu Amerikos universitetuose, rengė lietuvių meno parodas, globojo lietuvių rašytojus ir dailininkus. Buvo aktyvi išeivijoje veikusios „Santaros–Šviesos“ organizacijos narė, skaitydavo paskaitas jos suvažiavimuose, padėjo Vytautui Kavoliui leisti „Metmenų“ žurnalą ir pati jame skelbė mokslo straipsnius lietuvių kalba.

Sovietiniam režimui Lietuvoje sušvelnėjus, M. Gimbutienė pradėjo lankytis tėvynėje. Per viešnages skaitė paskaitas Vilniaus universitete. Draugus ir artimuosius stebino nepaprasta gyvybine energija, stipria valia, ypatingu darbštumu, gebėjimu žmones jungti draugėn, džiaugtis gyvenimu. Tris paskutines savo knygas rašė sunkiai sirgdama.

1993-iųjų vasarą Marija atvyko į Lietuvą paskutinį kartą. Jai buvo suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. Pokalbiuose su bičiuliais, paskutinėje paskaitoje, skaitytoje Vytauto Didžiojo universiteto studentams, dalijosi testamentine išmintimi. Ragino lietuvius nepamiršti savo šaknų, suvokti savo kultūros galią, pajusti gyvą jos ryšį su Senąja Europa. Priminė, kad būtent Lietuvos žemėje ji gavusi laisvo, nepriklausomo gyvenimo pagrindus. Teigė buvusi laiminga, kad nuo vaikystės domėjosi lietuvių ir latvių tautosaka ir mitologija, dvasine kultūra.

Mirė M. Gimbutienė 1994 m. Los Andžele eidama 73-iuosius metus. Jos pelenai buvo atvežti į gimtąjį Vilniaus miestą, supilti į senovinę urną ir pagerbti Šv. Jonų bažnyčioje. Palaidoti Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

M. Gimbutienės palikimą sudaro 23 knygos, keli šimtai straipsnių. Su minėtomis ir kitomis mokslininkės parašytomis knygomis, saugomomis Nacionalinėje bibliotekoje, galite susipažinti pateiktame bibliografiniame literatūros sąraše, o su knygų ekspozicija Lituanistikos skaitykloje.

Trumpai apie parodą

Data
rugpjūčio 17 d. – rugsėjo 24 d.
Laikas
bibliotekos darbo laiku
Vieta
Lituanistikos skaitykla
Dalyvavimas
įėjimas laisvas
Daugiau informacijos
socialiniame tinkle „Facebook“