„Aš skaiTAU“: keturi M. Garbačiauskaitės-Budrienės iššūkiai grožinės literatūros mėgėjams

Ar kada svarstėte, kuo grožinė literatūra yra graži? Ką sau atsakėte? Ar tai – kūrėjo gebėjimas bedugnį jausmą sutalpinti į tris ilgai skambančius, sąmonėje imančius suptis žodžius, ar meistriškumas vienos sekundės nykumą nupasakoti keliais šimtais intriguojančių puslapių? O gal tai skaitinys, su kuriuo mums reikia rungtis iki pat paskutiniojo taško atokvėpio? Taikliausią atsakymą pateikia kiekviena (ir vis kita) mūsų patiriama minutė.

Apie savo aistrą grožinėms knygoms ir pamėgtus, nors išties nepaprastus jų labirintus šiandien mums pasakoja portalo DELFI vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė: „Puikių knygų – daugybė, visų per vieną gyvenimą neperskaitysi. Kai kurias knygas labai svarbu perskaityti konkrečiu laiku – ypač svarbu, kad kas nors laiku įduotų jas į rankas paauglystėje, ankstyvoje jaunystėje. Prie kai kurių norisi grįžti – tada jos suskamba iš naujo, kitaip. Daugiausia skaitau lietuviškai, nes skaitydama nenoriu galvoti apie kalbos konstrukcijas ar ieškoti nepažįstamų žodžių žodyne. Noriu mėgautis tekstu, plaukti per jį. Šiuo atveju omenyje turiu tikrai ne tas knygas, kurios žada išmokyti vadybos stebuklų ar orientuotis greitame šiandieniame pasaulyje. Tokių dabar išleidžiama šūsnimis ir dauguma jų, deja, yra bevertės. Kalbu apie grožinę literatūrą.

S.Mazeikos DELFI nuotr© Šarūno Mažeikos nuotr.

Knygos viršelisPetras Dirgėla, Joldijos jūra
P. Dirgėlos romanus atradau gana vėlai ir nesąmoningai lyginau su Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ serija, kadangi abu autoriai savo romanuose kalba apie panašų laikotarpį. Vis dėlto teko pripažinti, kad jie labai skirtingi – K. Sabaliauskaitės tekstai itin palankūs skaitytojui, tiesiog praryjami vienu ypu, o P. Dirgėlos – sunkesni, slogesni, kampuotesni. Neatsitiktinai šis autorius laikomas istoriosofinių romanų kūrėju. Ėmiausi „Joldijos jūros“ dar ir dėl to, kad šį dviejų dalių romaną pats rašytojas įvardijo kaip savo kūrybos pagrindą, atspirties tašką. Puikiai įsigilinęs į istorines detales, P. Dirgėla pateikia skaitytojui išsamų Lietuvos istorijos kontekstą XVI a. Europoje. Veikale nuolat medituojami sudėtingi ne tik Lietuvos, bet ir, pavyzdžiui, Danijos valdovų pasirinkimai ir aukos, kurias jiems tekdavo atnašauti valstybės vardan ir kurios dažnai kainuodavo asmeninę ar šeimos narių laimę. Autorius iš tiesų netikėtai kvestionuoja lietuvio-užkariautojo mentalitetą, apmąsto Lietuvą kaip niekaip neišsipildančią jūrinės valstybės viziją. Lietuvai siekiant išėjimo prie jūros per Rygą, pagrindinis knygos herojus Tvirbutas pasako kalbą, kurioje siūlo, užuot aukojus savo žmones kovose, įkurti uostą Šventojoje. Deja, valdovams toks pasiūlymas pasirodo utopinis. Per visą romano veiksmą į Lietuvą keliaujantis, nuo šeimos atskirtas Tvirbutas tampa savotišku simboliu ir metafora: tvirtas savo siekiais, nuolat randantis jėgų slaptuose kloduose ir drauge nuolat tampantis aplinkybių auka.

 

Knygos viršelisJohn Maxwell Coetzee, Nešlovė
Kažkodėl mėgstu šį Pietų Afrikos kilmės rašytoją – jo knygose visada yra šis tas netikėto ir kvaištelėjusio. Iš keturių skaitytų – „Jėzaus vaikystė“, „Maiklo K gyvenimas ir laikai“, „Nešlovė“ ir „Barbarų belaukiant“ labiausiai patiko dvi pastarosios. „Gyvenime yra daug svarbesnių dalykų nei protingas elgesys“, – sako profesorius komisijai, svarstančiai jo romaną su studente, ir atsisakantis gelbėti savo karjerą taip, kaip tai įsivaizduoja jo aplinka „Nešlovėje“. Šis leitmotyvas per visą romaną lydi ir jį, ir jo dukterį, nutarusią pastoti nuo prievartautojo ir nesiimti jokių veiksmų prieš kaimynystėje gyvenančius plėšikus. Sunku paaiškinti, bet J. M. Coetzee knygų herojus yra sąmoningas, tarsi biblinis, savo pasiaukojimu atperkantis nežinia kieno nuodėmes, savotiškai maištingai rezignuojantis, nesirenkantis patogaus kelio, netgi einantis prieš nusistovėjusias visuomenės normas. Visa tai primena Larso von Triero filmų motyvus – paslaptingus ir masinančius.

 

Knygos viršelisWilliam Faulkner, Triukšmas ir įniršis
Manau, šio nuostabaus amerikiečių rašytojo pristatinėti nereikia. Neseniai perskaičiau jo „Triukšmą ir įniršį“, kurį labai vertino ir pats autorius. Tai – viena iš sunkiausių mano skaitytų knygų ir sykiu tiesiog puiki. W. Faulkneris pasakoja vienos šeimos sagą ir daro tai nepaprastai sudėtingu būdu – šeimos narių (kurių vienas – protiškai neįgalus) akimis, sąmone, jų mintimis ir pasakotojo naratyvu vienu metu. Taip gimsta visiškai neįprastas pasakojimo būdas. Lyg to būtų maža, autorius ir toliau negailestingas skaitytojui – susipina ne tik pasakojimo stiliai, bet ir laiko suvokimas. Kitaip nei J. Cortázaras, jis nevedžioja skaitytojo už rankos ir neduoda jam jokių nuorodų. Tad jei įveiksite šią knygą (nes pradžioje tiesiog sunku suprasti, iš kur atsiranda vis naujų nesusijusių herojų ir kur jie nunyksta) ir dar prisiminsite, kad romano pabaigos ištraukas jau skaitėte jo pradžioje, įminsite mįsles ir nutylėjimus – tikiuosi, jus apims nepaprastas pasitenkinimas ir pasididžiavimas, kaip kad nutiko man. Nes tragišką giminės istoriją, siaubingus santykius ir neįprastą meilę galima papasakoti daug paprasčiau – ir, žinoma, nebūtinai prasčiau. Bet suausti tai į sudėtingus (sąmonės ir pasąmonės) klodus – tai išskirtinis talentas, suteiksiantis skaitytojui nepaprastos patirties.

 

Knygos viršelisRimantas Kmita. Pietinia kronikas
R. Kmitos „Pietinia kronikas“ nutariau paskaityti dėl keleto priežasčių. Sudomino anksčiau išleista ir R. Kmitos į šiaulietišką tarmę išversta šveicarų autoriaus knyga „Čia aš varatarius“, be to, knygoje aprašoma Pietiniame vaikystėje gyvenau pati. Puikiai pamenu tą keistą romane aprašomą laikotarpį – pirmuosius metus po nepriklausomybės atgavimo – ir vietas: proletariškąjį Šiaulių Pietinį, Vilniaus pėsčiųjų gatvę, „kultūrnamį“, parodų rūmus ir kitas. Knygą tiesiog suvalgiau. Tikslus laikmečio pjūvis, puikiai sukurtas herojaus charakteris ir visa tai – su humoru! Ir, žinoma, šiaulietiška tarme, kuri šį miestą dar labiau išryškina. Skaitydama iš pradžių juokiausi balsu, o pabaigoje beveik verkiau. Knygoje puikiai atspindėtas virsmas iš tarybinių į visiškai naujus laikus, šio virsmo trūkumai ir pranašumai: tada kūrėsi rinkos ekonomika, mes nieko neturėjome, bet labai visko norėjome. Tada apynormalių drabužių buvo tik mugėse ir tie, dažniausiai, buvo klastotės. Visi vaikščiojome su „Tim Boys“ megztiniais ir raudonais dviborčiais švarkais, gatvėse šlaistėsi forsos ir metalistai, o mokyklos diskotekose visi šoko sustoję eilėmis. Visas autoriaus kruopščiai rinktas detales šauniai papildo Liudo Parulskio iliustracijos. Tai ne tik Šiaulių Pietinią, tai visos mano kartos kronika – šmaikšti, ironiška, tiksli ir žmogiška.“

Visas knygas galite rasti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
 
Rubrika „Aš skaiTAU“ – bendras Nacionalinės bibliotekos ir portalo DELFI projektas. Kviečiame grįžti prie knygos ir dalytis literatūros atradimais.
Gruodis
P A T K Pn Š S
25 26 27 28 29 30 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31 1 2 3 4 5

Parodos

2019 m. sausio 1 d. – gruodžio 31 d.
Jolitos Vaitkutės instaliacija „Pabudę iš knygų“
2019 m. lapkričio 7 d. – gruodžio 31 d.
Paroda „Jie kūrė mūsų biblioteką“
2019 m. lapkričio 25 d. – sausio 4 d.
Paroda „Nous avons l‘honneur de vous faire part...“
2019 m. spalio 9 d. – gruodžio 31 d.
Paroda „Verba volant, scripta manent“: iš Nacionalinės bibliotekos lobyno“
2019 m. lapkričio 5 d. – sausio 19 d.
Piešinių konkurso „Knygų namų šviesa. Nacionalinei bibliotekai – 100“ paroda
2019 m. lapkričio 22 d. – sausio 19 d.
Tapybos paroda „Penki regionai”