Telefonas Klaustukas Gestu kalba Sitemap

Geros, geresnės, geriausios

„Išrinkti iš neperplaukiamo knygų okeano penkias geriausias knygas – uždavinys keblus. Tiek daug gerų knygų, įsirėžusių atmintyje ir širdyje, suteikusių žinių, supratimo, galbūt net išmanymo kai kuriose srityse“, – šią savaitę maloniai sutikęs papasakoti apie knygas mintimis dalijasi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamente įsikūrusio Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas, publicistas ir visuomenės veikėjas Vidmantas Valiušaitis. „Tačiau dar daugiau neperskaitytų, kurias paimti į rankas norėčiau, bet tikriausiai jau niekada ir nepavyks – knygų taip gausu, o žmogaus gyvenimas toks trumpas! Ir jis skirtas toli gražu ne tik skaityti. Tad ne veltui sakoma: „Neskaitykite gerų knygų – skaitykite tik labai geras knygas!“

V. Valiušaitis

Bet ir labai gerų veikalų per daug, kad spėtum perskaityti geriausius ir jaustumeisi sąžiningai galįs patarinėti kitiems. Todėl nepretenduodamas į „konsultantus“ pasidalysiu trumpais pastebėjimais apie knygas, padariusias stipriausią įspūdį ir palikusias giliausius įspaudus mano pasaulėžiūroje. Man patinka daugiaplanės knygos, jungiančios prasmingą turinį, pagaulų, įtraukiantį, dramatišką pasakojimą ir tuo pat metu žaismingą, elegantišką stilių ir gero tono humorą. Kitaip tariant, mėgstu knygas, kurias skaityti ne tik įdomu ar net smagu, bet kurios kupinos ir išminties, didelės jas parašiusių autorių erudicijos.

Knygos viršelisMiguel De Cervantes Saavedra, Išmoningasis idalgas Don Kichotas iš La Mančos
Tai nepranoktas grožinės literatūros klasikos pasaulio kūrinys. Vienintelė knyga, kurią skaitydamas garsiai juokiausi – negalėjau savęs valdyti! Bet tai jokiu būdu nėra juokų knyga. Tas juokas ten dažnai kyla pro ašaras, turi stiprų dramatinį užtaisą. Pasakojimas persmelktas išminties, gilaus pasaulio ir žmogaus prigimties pažinimo. Jį verta įdėmiai skaityti ir atsiversti ne kartą. Gaila, nemoku ispaniškai – veikalas originalo kalba, galiu įsivaizduoti, dar įspūdingesnis. Lietuviškų vertimų yra ne vienas, bet man ypač simpatingas Pulgio Andrušio vertimas, išleistas 1942 m.

 

Knygos viršelisVincas Ramonas, Dulkės raudonam saulėleidy
Iš lietuvių literatūros išskirčiau Lietuvoje beveik nežinomą nuostabų išeivijos beletristą Vincą Ramoną. Tai išskirtinio talento impresionistas, mano akimis, pranokstantis ir Igną Šeinių, ir Jurgį Savickį. Ne vien pasakojimu, bet ir problematika. Jis piešia įspūdingus naikinamos Lietuvos vaizdus, Lietuvos, patekusios į pirmąsias bolševikų ir nacių kultuves. Ten yra visko: ir meilės, ir graudaus humoro, ir dramų, ir tragizmo. Ir visa tai perduota žavingu stiliumi. Apmaudu, kad ligi šiol jo kūryba neįtraukta ne tik į mokyklinius lietuvių literatūros vadovėlius, bet net ir nėra perleista Lietuvoje (išskyrus romaną „Kryžiai“, 1991 m.). Jis parašė nedaug, bet išraiškingus ir įsimenančius kūrinius: romanus „Kryžiai“ (1948 m.) ir „Dulkės raudoname saulėleidy“ (1951 m.), apsakymų rinkinį „Miglotas rytas“ (1969 m.). Tiesa, dar nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje buvo išleidęs apsakymų rinkinį „Dailininkas Rauba“ (1934 m.).

 

Knygos viršelisRoger Moorhouse, Velniška sąjunga: Molotovo–Ribbentropo paktas, 1939–1941
Mano hobis yra istorija, tad ypač mėgstu šios srities knygas. Viena įdomiausių pastaruoju metu mano perskaitytų istorinių knygų yra šis britų istoriko R. Moorhouse‘o veikalas. Tai, sakyčiau, naujas žvilgsnis tiek Vakarų, tiek mūsų istoriografijoje į nusikalstamą nacių ir bolševikų bendradarbiavimą, dalijantis Europą ir smaugiant mažesnių valstybių laisvę ir nepriklausomybę, griaunant kaimynines šalis, naikinant žmones, grobiant jų turtą, kuriant koncentracijos stovyklų tinklus. R. Moorhouse‘as faktais ir dokumentų kalba parodo, kad skirtumas tarp dviejų totalitarinių režimų diktatorių buvo tik tas, kad vienas iš jų, pralaimėjęs karą, buvo visuotinai pasmerktas ir sulaukė paniekos, o kitas dalijosi karo laimėtojų nuopelnais ir iki šiol nei jis, nei jo politinis paveldas nėra deramai įvertinti.

 

Knygos viršelisKazys Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos (1938–1940): atsiminimai ir dokumentai
Tai – viena geriausiai dokumentuotų ir kruopščiai parengtų atsiminimų žanro knygų. K. Škirpa pateikia plačią ir išraiškingą panoramą, atskleidžiančią Lietuvos valstybės žlugimo tarptautinį ir vidaus kontekstus, parodo veiksnius ir jėgas, lėmusius tragišką nepriklausomybės baigtį Antrojo pasaulinio karo metais. Apie autorių ir šią knygą įžangoje prof. Tomas Remeikis rašo: „Kazys Škirpa – tautinės valstybės kūrėjas – savanoris, Lietuvos Respublikos generalinio štabo pulkininkas, karinis attache, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministeris Varšuvoje ir Berlyne, Lietuvos laikinosios vyriausybės premjeras – tai titulai iškilesnių eitų pareigų. Iškėlęs trispalvę vėliavą Gedimino kalne 1918 m., savo širdyje jos nenuleido ir dvidešimto amžiaus sutemose. Šis išsamus prisiminimų ir dokumentų rinkinys liudija jo, kaip Lietuvos valstybės vyro, vaidmenį.“ Gaila, kad tai vienintelė K. Škirpos knyga, išleista Lietuvoje. Išeivijoje jis yra išleidęs taip pat gerai dokumentuotą, svarbų veikalą „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“ (1973 m.). Mūsų bibliotekai Škirpos sūnus Kęstutis yra padovanojęs reikšmingą dalį tėvo archyvo dokumentų kopijų. Būtų tinkama parengti ir Lietuvoje išleisti bent keletą knygų iš jo intelektinio palikimo – pastaruoju metu K. Škirpos vardas viešojoje erdvėje minimas dažnai, tačiau su jo paties raštais maža kas tėra susipažinę.

 

Knygos viršelisAntanas Maceina, Niekšybės paslaptis: antikristas istorijoje pagal V. Solovjovo pasakojimą
Šis veikalas man yra palikęs bene didžiausią įspūdį iš visų skaitytų filosofinio turinio knygų. Tai nėra vien atitolęs, abstraktus gėrio ir blogio problemos svarstymas. Tai žvilgsnis pirmiausiai į mus pačius, stovinčius gėrio ir blogio akivaizdoje. Blogio samprata lemia mūsų pažiūras į gyvenimo eigą arba istoriją. Kam blogis yra tik paprastas gyvenimo trūkumas, tam istorija yra tik šiapusinė gyvenimo tėkmė, ramiai plaukianti nuolatinio išsivystymo ir tobulėjimo vaga. Tačiau kam blogis yra pikta jėga, tam istorija yra nuolatinės grumtynės, apimančios ir žemę, ir dangų, nes jose dalyvauja ne tik žmogus, bet ir Dievas. Blogis krikščionybei nėra tik pasyvus trūkumas, bet pirmiausia tai aktyvi pikta valia, kurios vykdytojai – piktoji dvasia ir puolęs žmogus – sąmoningai ardo ir kenkia Dievo žygiams, sako Maceina. Prieš šią piktą valią krikščionybė kaip tik ir stato gerą valią, iš vidaus susijungiančią su Dievo valia, iš jos gaunančią jėgos nugalėti blogį ir savyje, ir šalia savęs esančiame pasaulyje. Dvasios srityje blogis virsta tikrovės jėga, ardančia ir gamtą, ir pačią save. Čia blogis yra sąmoningas apsisprendimas prieš Dievą-Meilę. O iš šio apsisprendimo kyla daug piktų veiksmų, paverčiančių dvasinę sritį vienu nuolatinės, nepaliaujamos kovos lauku. Ne veltui tad šią jėgą, šiuolaikiniame pasaulyje besireiškiančią labai apgaulingais ir be galo sudėtingais pavidalais, šviesaus atminimo popiežius Jonas Paulius II yra pavadinęs „mirties kultūra“. Jos „alsavimą į pakaušį“ juntame labai aiškiai, pradedant nesąžiningos politinės raiškos pavidalais ir baigiant aiškiai išreikšta visuomenės socialinės degradacijos slinktimi.“ 

Šias knygas galite rasti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje arba bibliotekų virtualių paslaugų portale ibiblioteka.lt.

Artimiausi renginiai