2026 m. vasario 13 d.

Veikla, keitusi Lietuvą: vyskupui Motiejui Kazimierui Valančiui – 225

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į politinės, istorinės, sociokultūrinės atminties išsaugojimo svarbą ir valstybei svarbių įvykių, asmenybių, sukakčių įprasminimą, 2026 metais kviečia minėti Žemaičių vyskupo, švietėjo, rašytojo, blaivybės sąjūdžio organizatoriaus Motiejaus Kazimiero Valančiaus 225-ąsias gimimo metines.  

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje parengta knygų ekspozicija kviečia susipažinti su vyskupu M. Valančiumi ir jo kūrybiniu palikimu. 

Vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875) – viena reikšmingiausių XIX a. vidurio Lietuvos religinio, kultūrinio, visuomeninio ir politinio gyvenimo asmenybių. Jo veiklos laikotarpis sutapo su carinės valdžios priespauda, nukreipta prieš lietuvių kalbą, katalikų tikėjimą, bažnyčią, mokyklą ir spaudą. Peržengęs vyskupo pareigų ribas, Motiejus Valančius tapo vienu ryškiausių tautos dvasinių ir kultūrinių teisių gynėju, aktyviu tautos vedliu, kurio pastangos sudarė prielaidas XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios tautiniam atgimimui. 

Motiejus Valančius gimė 1801 m. vasario 28 d., tačiau dažniau minima jo gimimo data pagal senąjį Julijaus kalendorių – vasario 16-oji. Jis gimė Nasrėnų kaime, Salantų valsčiuje, dabartiniame Kretingos rajone, laisvų ir pasiturinčių valstiečių šeimoje. 

Būsimas dvasininkas mokslus pradėjo Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje, kur mokėsi 1816–1821 m., o vėliau studijas tęsė Žemaičių kunigų seminarijoje (1822–1824). 1828 m. baigė Vilniaus vyriausiąją kunigų seminariją ir buvo įšventintas kunigu. 

Pirmuosius pedagoginius ir pastoracinius žingsnius žengė dirbdamas Mozyriaus apskrities mokykloje Baltarusijoje, vėliau – Kražių gimnazijoje, kur 1834–1840 m. ėjo tikybos mokytojo ir kapeliono pareigas. Kražiuose jis parengė mokyklos istoriją, tačiau šis rankraštis iki mūsų dienų neišliko. 

1840–1842 m. dėstė Vilniuje, o netrukus buvo pakviestas profesoriauti į Dvasinę katalikų akademiją Sankt Peterburge (1842–1845), kur bendravo su Simonu Daukantu. 1845 m. jam patikėtos Žemaičių kunigų seminarijos rektoriaus pareigos, kurias ėjo iki 1850 m. Tais pačiais metais buvo konsekruotas Žemaičių vyskupu. Iki 1864 m. rezidavo Varniuose, vėliau – Kaune.  

Motiejus Valančius mirė 1875 m. gegužės 17 d. Kaune ir buvo palaidotas Kauno arkikatedros bazilikos kriptoje, po didžiuoju altoriumi. Testamentiniame laiške jis rašė: „Norėčiau ir numiręs būti naudingas jums, ir būsiu.“ Jo veikla ir darbai paliko gilų pėdsaką tautos dvasiniame gyvenime, kultūroje, mene ir iki šiol išlieka reikšmingi Lietuvai. 

Motiejaus Valančiaus rašytinis palikimas 

Motiejaus Valančiaus literatūrinė veikla buvo viena svarbiausių jo misijų – per knygą ugdė tautą. Rašymas jam buvo sąmoningas būdas šviesti, mokyti ir stiprinti lietuvių savimonę. Valančius į lietuvių raštiją įsitraukė palyginti vėlai – jau perkopęs keturiasdešimtmetį. Rašyti jam tekdavo tik retomis akimirkomis, atitrūkus nuo daugybės pareigų ir darbų, kurie slėgė atsakingo, bet silpnesnės sveikatos vyskupo pečius. Tačiau, nepaisant to, jis paliko itin gausų rašytinį palikimą. Minint Valančiaus šimtąsias gimimo metines, Juozas Tumas-Vaižgantas siūlė išleisti jo raštų rinkinį ir skaičiavo, kad jis sudarytų apie dešimt tomų po penkis šimtus puslapių.  

Dar iki spaudos draudimo M. Valančius parengė dviejų tomų istoriografinį veikalą „Žemaičių vyskupystė“, tapusį reikšmingu Lietuvos bažnyčios ir kultūros istorijos šaltiniu. Rengdamas šį veikalą, autorius rėmėsi archyviniais rankraščiais, kruopščiai nurodė naudotus šaltinius bei ankstesnius tyrimus. Tyrėjai pabrėžia Valančiaus objektyvumą, atvirumą ir kalbos grynumą, būdingus šiam kūriniui. „Žemaičių vyskupystės“ savitumas pasireiškia ir tuo, kad tai ne vien faktų ar įvykių, bet ir žmonių istorija – veikale paminėta daugiau kaip pusantro tūkstančio žmonių vardų ir pavardžių. Šis veikalas reikšmingai prisidėjo prie lietuvių kalbos įtvirtinimo kaip mokslo ir bendravimo kalbos. 

Valančius pirmiausia buvo religinis rašytojas, sukūręs didelės apimties hagiografinį veikalą „Gyvenimai šventųjų“. Siekdamas kelti tautos religinę ir moralinę kultūrą, jis suvokė, kad didžiausią poveikį daro ne pamokslai, o gyvi pavyzdžiai ir vaizdingi pasakojimai, kuriuos teikia šventųjų biografijos. Dėl tokio požiūrio Valančius laikytinas moderniosios hagiografijos pirmtaku. 

Valančiaus kūryba davė pradžią ir lietuvių grožinei prozai. Prozos kūrinius jis rašė vaikams ir jaunimui, nes juose matė didžiausią tautos ateities viltį. Štai kaip šiuos spaudinius mini pats rašytojas: 
„Wajku knigiele. Parašiau 1864 metais ir taisgi metais išspausdinta su abrozdėliais. Ta knygelė vaikams labai patiko. 
Paaugusiu Žmonių knigiele. Parašiau 1856 metais, o atspausta tik 1868 metais. 
1867 metais surinkau patarles: išspausdinta tais pačiais metais vardu Patarles Žemaicziu.
1869 metais parašiau knygelę vardu Palangos Juze. Išspausdinta. 
1872 metais parašiau knygelę vardu Pasakojimas Antana Tretininka.“ 

Šie veikalai turėjo aiškų didaktinį tikslą – jais Valančius siekė ugdyti skaitymo įprotį, perduoti dorovines ir praktines gyvenimo pamokas bei atverti platesnį pasaulio suvokimą. Parašė apie 70 šviečiamojo didaktinio pobūdžio pasakojimų ir apsakymų. 

Kita svarbi M. Valančiaus kūrybos mokykla buvo sakytinė tradicija – lietuvių liaudies pasakojimai, anekdotai, pasakos ir jų poetika. Jo pasakojimai bei patarlės tampa ryšiu tarp kartų ir būdu išlaikyti tapatybę.  

M. Valančiaus raštai svarbūs ne tik literatūros istorijai – jie yra vieni reikšmingiausių lietuvių kalbos paminklų, svarbus šaltinis tarmių tyrimams ir žodynų sudarymui. 

Švietėjiška veikla 

Carui uždraudus lietuvišką spaudą ir parapines mokyklas, Valančius ėmė telkti slaptą namų mokymo tinklą – daraktorius. Pats vyskupas nuolat jais rūpinosi, domėjosi jų veikla ir teikė globą. 

Lietuviškų knygų ir periodinių leidinių spausdinimą bei knygnešystės judėjimą taip pat paskatino vyskupas Valančius. Jis subūrė bendraminčių ratą, aktyviai rūpinosi lietuviškos spaudos platinimu, savo leidinių leidybą dažnai finansuodavo pats ir rėmė kitus lietuvių autorius. 

Motiejus Valančius – blaivybė ir tautinė savimonė 

Valančius paskelbė blaivybę savo vyskupijoje ir tai įtvirtino oficialiu raštu 1858 m. lapkričio 1 d. Jo inicijuota blaivybės draugija tapo vienintele pasaulietine organizacija, telkusia krašto gyventojus ir ne visuomet visiškai paklususia tiesioginei carinės valdžios pareigūnų kontrolei. Garsusis blaivybės skleidėjas šia veikla užsiėmė penkerius savo vyskupavimo metus. 

Valančius laikomas vienu iš lietuvių tautinio atgimimo pradininkų – žmogumi, kuris sunkiais istorijos laikais padėjo lietuviams išsaugoti savo gimtąją kalbą, tikėjimą ir orumą. 

Kviečiame susipažinti su vyskupui M. Valančiui skirta knygų ekspozicija Lietuvos nacionalinės bibliotekos Humanitarinių mokslų skaitykloje (III a., 306 kab.). 

Elektroninių paslaugų portalo iBiblioteka.lt Autoritetinių įrašų duomenų bazėje atraskite Vyskupui M. Valančiui skirtą literatūrą. 

Dėl teminės leidinių paieškos visada galite kreiptis į informacijos paieškos konsultantus skaityklose. 

Naudoti šaltiniai:  

Motiejus Valančius iš arti ir iš toli: straipsnių rinkinys / sudarė Juozas Jasaitis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001. – 469, [2] p.  

Motiejus Valančius / Juozas Jasaitis. – Kaunas: Šviesa, 1994. – 118, [2] p. 

Visuotinė lietuvių enciklopedija https://www.vle.lt/straipsnis/motiejus-valancius/