Nauji vinilinių plokštelių leidiniai Muzikos ir vizualiųjų menų skaitykloje

L. Einaudi, ,,The Summer Portraits“  

Naujausias garsaus italų kino filmų muzikos takelių autoriaus, kompozitoriaus ir pianisto Ludovico Einaudi albumas „The Summer Portraits“ – tai moderniosios klasikos darbas, persmelktas „ambient“, neoklasikos ir minimalizmo dvasios. Šis kūrinys slepia nostalgišką, kiek paslaptingą istoriją, tapusią pagrindiniu autoriaus įkvėpimo šaltiniu.  

Kai metus prieš albumo išleidimą kompozitorius išsinuomojo vilą Viduržemio jūros saloje, joje rado namą, papuoštą 30 aliejinių paveikslų, kurie, pasirodo, buvo nutapyti namo savininkės. Įspūdingiausia istorijos dalis ta, kad šeimininkė nutapydavo po paveikslą kiekvienais metais, vasaros viloje metu, ir juos ten palikdavo. Iš viso 30 metų. Tai įkvėpė kompozitorių  prisiminti savo vasaras, kai kompozitoriaus atmintyje ,,dienos atrodė kaip mėnesiai, mėnesiai kaip metai, kai buvau laisvas nuo pat ryto iki vakaro, kiekviena diena buvo naujas gyvenimo atradimas, o gamta buvo pagrindinė jo dalis“. ,,Šis albumas skirtas visiems mūsų vasaros prisiminimams, visiems mūsų gražiausiems vasaros momentams“ – pats autorius geriausiai apibūdina šio albumo dvasią. 

Max Richter, ,,In a landscape“ 

Maxo Richterio neoklasikinio, „ambient“, minimalistinio stiliaus albumas „In a Landscape“ klausytojus kviečia į įspūdingą pasaulį, kuriame ramūs garso peizažai fiksuoja grožį ir kompleksiškumą. Derinant akustinius ir elektroninius elementus – pianino ir styginių garsus su meditatyvia elektronika, įrašytas studijoje kaime, gamtos apsuptyje, albumas tyrinėja tai, ką Richteris vadina poliariškumų suderinimu: „Elektronika su akustiniais instrumentais, gamtos pasaulis su žmogaus pasauliu, ir didžiosios, universalios gyvenimo idėjos su asmeninėmis ir intymiomis.“ „In a Landscape“ suderina kontrastingus elementus, kad pasiektų jų susitaikymą, ir randa pusiausvyrą ten, kur paprastai galėtų vyrauti nesutarimai. Remdamasis šiuo pagrindu, Richteris veda klausytojus į gilesnį kompozicijos supratimą, pamažu įpindamas pasikartojančius motyvus, sukuriančius dinamišką stagnacijos ir judėjimo pojūtį. Tai primena gamtą: iš pirmo žvilgsnio ji atrodo paprasta ir statiška, tačiau įsižiūrėjus atsiskleidžia nuolat kintantys organizmai ir ekosistemos.  

Pasitelkdamas minimalistinę muzikinę formą, Richteris sukuria atmosferą, kuri vienu metu atrodo ir erdvi, tyrinėjanti universalias temas, ir giliai asmeniška. Tai atspindi mumyse glūdintį dvilypumą ir trapų santykį su žmonija ir gamta. 

Anouar Brahem, ,,After The Last Sky“

Tuniso kompozitoriaus Anouaro Brahemo albumo „After the Last Sky“ stilistika žanrine prasme patenka į šiuolaikinio kamerinio džiazo rėmus, apipavidalinančius tradicinės arabiškos muzikos, modernaus džiazo ir klasikinės muzikos elementus. Paties autoriaus nuomone, jį žavi tradicinės muzikos, šiuo atveju – arabų ,,maqam“ turtingumas ir gebėjimas integruotis į šiuolaikinius muzikinius kontekstus, suteikiant begalinę erdvę eksperimentuoti, ką ir įrodo šis albumas.

A. Brahemas yra Vidurio Rytų styginio instrumento – ūdo – meistras. Nors šio instrumento ištakos siekia senovės Persiją, A. Brahemo rankose jis suskamba visiškai naujai. Dėl virtuoziškos technikos senovinis ūdas čia virsta džiazo tekstūrų ir modernaus garso puokšte – subtilia, bet neįtikėtinai ryškia.

Albumo muzika ir tematika kelia egzistencinį klausimą: kas slypi už „paskutinio dangaus“? Nuo seniausių laikų žmonija tikėjo anapusiniu pasauliu, aprašytu religijose, mituose ir dvasinėse praktikose. Galbūt todėl šios kompozicijos pasižymi paslaptinga galia – jos kviečia apmąstyti tai, kas bus, kai mūsų nebeliks, visas šias vizijas sutelkiant į paskutinio dangaus metaforą.

Šią būseną dar labiau sustiprina erdvi, įsimintina muzika, tapanti platų garsinį peizažą: milžiniškos dykumos vaizdinius, banguojančias kopas, vėjo gūsius ir sausą karštį. Tai meditatyvi patirtis, kuria norisi mėgautis lėtai, tarsi šiltą, tamsų vasaros vakarą sėdint terasoje, stebint žvaigždes ir klausiant savęs – o kas gi laukia ten, už paskutinio dangaus?

Yann Tiersen, ,,Rathlin from a distance“

Legendinio filmo „Amelija iš Monmartro“ garso takelio autoriaus naujasis albumas pavadintas pagal Ratlino salą (Rathlin) Šiaurės Airijoje. Jį sudaro aštuonios fortepijono kompozicijos, kurių kiekviena žymi konkrečią vietovę, aplankytą 2023 m. buriavimo ekspedicijos metu.

Nuo Atlanto vandenyno skalaujamo Fastneto švyturio iki atokių Farerų bei Šetlando salų ar ramių Škotijos Kaledonijos kanalo vandenų – šie kūriniai tampa savęs atradimo ir vidinio pažinimo kelione. Y. Tierseno fortepijono muzika kuria hipnotizuojančią atmosferą, kurioje kiekviena kelionės stotelė atveria vis gilesnį sąmonės lygmenį. 

Geriau šio albumo nebūtų galima apibūdinti nei paties autoriaus žodžiai:  

,,Buvimas jūroje transformuoja. Palikęs pasaulio triukšmą ir svorį už nugaros, lieki tik su savimi ir laukinėmis, neprijaukintomis gamtos jėgomis. Tai aiškiai suvokiau 2023-iaisiais, plaukdamas iš savo namų Ušanto (Ushant) saloje Farerų link. Keliavome per Airiją, Farerus, Šetlandą, Škotiją ir Velsą, rengėme koncertus netikėtose vietose, taip mesdami iššūkį kapitalistinei muzikos industrijai ir pačiai gyvenimo sistemai.  

Susidūręs su begaline vandenyno platybe, pradėjau kratytis lūkesčių, konstruktų ir vaidmenų, kuriuos mums primeta visuomenė. Bangos reikalauja absoliutaus sąžiningumo – jos nuplėšia apsimetinėjimą, kaukes ir kruopščiai sukurtas tapatybes. Lieka tik tai, kas tikra. Tai erdvė, kurioje pradedi kvestionuoti savo įsitikinimus ir net tą asmenį, kuriuo manei esąs. 

Albumas „Rathlin from a Distance“ gimė būtent iš šios patirties. Kiekvienas fortepijono kūrinys yra susietas su konkrečia aplankyta vieta ir joje išgyventa meditacijos akimirka. Tai ne tik kompozicijos, bet ir vidinės kelionės žemėlapiai. Jie skirti padėti jums atrasti savo esybės šerdį – ne tą versiją, kurią suformavo visuomenė, o tikrąjį save, esantį giliai po paviršiumi. Tikiuosi, kad ši muzika padės jums įžiebti asmeninę savęs atradimo kelionę.“ 

Keith Jarrett, ,,New Viena, part I–IX“ 

Keithas Jarrettas – vienas iškiliausių savo kartos fortepijono solistų ir šiuolaikinės muzikos vizionierių. Jo 1975 m. albumas „The Köln Concert“ tapo legendiniu improvizacijos pavyzdžiu ir vienu perkamiausių visų laikų džiazo įrašų, pasiekusių daugiau nei keturių milijonų tiražą. 

Naujausias gyvo garso albumas „New Vienna“ – tai jau dvidešimt penktasis solinis meistro darbas. Stilistiškai laviruojantis tarp šiuolaikinio bei „free“ džiazo ir moderniosios klasikos, šis brandus, siuitos formos kūrinys sujungia disonansišką atonalumą su Vakarų akademinės muzikos disciplina bei afroamerikietiškos tradicijos laisve. Čia meistriškai persipina svingo, gospelo ir jautrių baladžių epizodai. 

Nuo energingojo 1975-ųjų koncerto Kelne K. Jarretto stilius stipriai kito. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje susirgęs lėtinio nuovargio sindromu, pianistas buvo priverstas groti ekonomiškiau, vengti nereikalingo dramatizmo ir susitelkti į pačią artistinės išraiškos esmę. „New Vienna“ buvo įrašytas 2016 m., atlikėjui sulaukus 71-erių. Nors per keturis dešimtmečius pianistas neatpažįstamai pasikeitė, šiame įraše jis demonstruoja atgautą aistrą, energiją ir neblėstantį pirštų judrumą. Tai ketvirtasis albumas iš turo po Europą (po Miuncheno, Budapešto ir Bordo), o pavadinimas „New Vienna“ pasirinktas norint jį atskirti nuo dar 1992 m. Vienos operos teatre įrašyto „Vienna Concert“. 

Be abejonės, „New Vienna“ išpildo visus aukštus K. Jarretto kūrybai keliamus lūkesčius: čia telpa melodingas vientisumas, harmoninis turtingumas ir tas unikalus kūrybinis spontaniškumas, kurio taip trokšta jo klausytojai. Šis įrašas ryškiai spindi tiek kaip savarankiškas kūrinys, tiek visos pianisto diskografijos kontekste. Suvokiant, kad tai gali būti vienas paskutinių K. Jarretto solinių pasirodymų, albumas įgyja dar daugiau jautrumo – tai neabejotinai būtinas papildymas kiekvieno džiazo melomano kolekcijai.