Telefonas Klaustukas
2021 m. vasario 22 d.

Tarptautinė gimtosios kalbos diena

Nuo 1999 m. vasario 21-oji Jungtinių Tautų paskelbta Tarptautine gimtosios kalbos diena.

Šventajame Rašte teigiama, kad žmonės senais laikais kalbėjo viena kalba. Tačiau jų kalbas sumaišė Dievas, kai tie užsimanė pastatyti Babelio bokštą, kuriuo galėtų patį Dievą pasiekti. Kalbininkai taip pat tvirtina, kad visos dabartinės pasaulio kalbos išsirutuliojo iš vienos kalbos – prokalbės.

Paplitus skirtingoms kalboms, žmonės siekė rasti bendrą kalbą, kuria būtų galima susikalbėti bet kuriame pasaulio krašte. Tam buvo du būdai: paskelbti pasauline kalba kurią vieną iš egzistuojančių ar sukurti visiškai naują, dirbtinę. Pirmu atveju po pasaulį plačiau paplito anglų kalba, tačiau daugybė tautų nenori nusileisti ir bendrauti svetima kalba. Buvo bandyta kurti dirbtinę kalbą – esperanto, tačiau ji, nors lengvai išmokstama, nelabai paplito. Bendromis dirbtinėmis kalbomis galima laikyti simbolines kalbas: mimikos, tam tikrų gestų, kelio ženklų ir pan.

Kalba – savita kiekvienos tautos ypatybė, mąstymo išraiška. Štai kodėl šiais laikais kiekviena tauta siekia išsaugoti savo kalbą, ja perteikia savitą pasaulio suvokimo būdą. Į lietuvių kalbą vis kėsinosi šalies užgrobėjai, todėl ją buvo stengiamasi išsaugoti. Šaliai priklausant Tarybų Sąjungai, lietuvių kalba perėmė daug slavizmų, iškovojus nepriklausomybę, į kalbą ėmė plūsti angliški žodžiai. Kalbininkai juokaudami sako: „Anksčiau rusenome, dabar anglėjame.“

Gimtosios kalbos dienos proga siūlome jums paskaityti šias ir daugelį kitų lietuvių autorių knygų, esančių portale www.ibiblioteka.lt.

Knygos viršelisRūta Šepetys. Kuždesių fontanas
1957-ųjų Ispanija. Generolo Fransisko Franko valdoma šalis, atsigavusi nuo karo baisumų, vis labiau traukia užsieniečius, ieškančius saulės, vyno ir pramogų. O patys ispanai tarsi apsigaubę tylos skraiste – jie turi savo nuomonę apie diktatorišką Franko režimą, tačiau ją kruopščiai slepia ne tik nuo atvykėlių, bet kartais ir nuo kaimynų.

 

Knygos viršelisRenata Šerelytė. Pro rūdijančią naktį
Dvi romano pasakojimo gijos apima skirtingus praėjusio amžiaus dešimtmečius: paskutinio Aukštaitijos partizano istoriją ir istoriją vaiko, gimusio brandžiu sovietmečiu. Du labai nepanašūs likimai eina vienas šalia kito, savaip liudydami meilės, ištikimybės, šeimos, tikėjimo ir didvyriškumo sampratas.

 

Knygos viršelisSigitas Parulskis. Amžinybė manęs nejaudina
Šeštoji Sigito Parulskio eseistikos knyga „Amžinybė manęs nejaudina“ – žvilgsnis į stingstantį dabarties laiką ir bandymas fiksuoti tikrovę, peržengiant žanro rėmus. Autoriaus knygą sudaro trys dalys, žvelgiančios į skirtingus tikrovės klodus. Visuose rinktinės „Amžinybė manęs nejaudina“ tekstuose atsispindi platus kultūrinis žvilgsnis, atkartojantis ankstesnės Parulskio kūrybos motyvus.

 

Knygos viršelisLaura Sintija Černiauskaitė. Šulinys
Iš ankstesnių Lauros Sintijos Černiauskaitės romanų ir novelių įsimintinas itin savitas motinos ir vaiko temos traktavimas – neretai vieniša mama su vaiku nepritampa prie grubios aplinkos, patiria aplinkinių pažeminimą. Naujame romane „Šulinys“ siužetas pasukamas kitu kampu – auka tampa nusikaltėle. Kai žlugo vienišos mamos Juditos viltys, jog mylimasis paliks savo žmoną ir ateis pas ją, šoko būsenos ji įstumia dukrelę į šulinį. Rašytoja, vaizduodama komplikuotus šeiminius santykius nūdienos visuomenėje, įtraukia ir skaitytoją į svarstymus, kas privedė moterį iki tokio nesuvokiamo nusikaltimo, kaip tokią dramą išgyvena moteris ir aplinkiniai?

 

Knygos viršelisAntanas Škėma. Balta drobulė
Antanas Garšva dirba liftininku viename didžiausių Niujorko viešbučių. Jį slegia uniforma, bukinantis darbas, vienatvė, kamuoja egzistenciniai klausimai, kūrybinės kančios, regis, jis tuoj tuoj išprotės. „Baltoje drobulėje“ nėra aiškios intrigos, vientiso pasakojimo, chronologijos, tai pasąmonės srautas, įtraukiantis skaitytoją į Garšvos apmąstymus, įvykius, nutinkančius čia ir dabar, ir praeities atsiminimus.

 

Kalbėkime ir skaitykime lietuviškai.