2018 m. kovo 20 d.

Jaunahėgelininkiai tarp revoliucijos ir „yra, kaip yra“

Karlas Marxas (1818–1883) su jaunahėgelininkiais susipažino, kai tėvo valia iš Bonos buvo išsiųstas į Berlyną, – beje, už nederamą elgesį. Bonos universitete K. Marxas ėmė blogai mokytis, už durklo nešiojimą pateko į karcerį. Dvikovoje jam buvo sužeista dešinė akis. K. Marxas, gimtajame Tryro mieste buvęs gėrovų draugijos pirmininku, Berlyne atrado artimą jam aplinką – jaunų intelektualų kompaniją. Siekiantys patekti į jaunahėgelininkių draugiją buvo savaip egzaminuojami – jie turėjo gerai išmanyti Georgo Vilhelmo Friedricho Hegelio (1770–1831) „Dvasios fenomenologiją“. K. Marxas pritapo, kaip ir Friedrichas Engelsas (1820–1895).

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaizdo studijoje Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis pasakoja apie jaunahėgelininkių sąjūdžio aplinkybes ir asmenybes. F. Engelso piešinys – tinkamas pokalbio fonas. Jame pavaizduoti prof. L. Bielinio monografijoje „Kairieji jaunahėgelininkiai: tarp romantizmo ir diktatūros“ aprašyti veikėjai: Maxas Stirneris, Arnoldas Ruge, Ludwigas Buhlis, Edgaras Baueris. Net ir Prūsijos valdžiai piešinyje atsirado vietos: virš draugijos, kurios du nariai regimai mušasi, sklendžia voveraitė – tai liberalus ir jaunahėgelininkiams palankus Prūsijos švietimo ministras Karlas vom Steinas zum Altensteinas.

Prof. L. Bielinis savo knygos įvade rašo: „...įsitikinau, kad Marxas ir Engelsas ankstyvuoju savo veiklos laikotarpiu partijos sąvoką daugiau siejo ne su politine organizacija, o su vienminčių draugija, su geru laiko praleidimu, linksmybėmis ir užstalės diskusijomis“.

Berlyno „Daktarų“, „Kavos“, paskui „Laisvųjų“ klubuose gimė ir įgijo praktinės teorijos kontūrų bene pagrindinės radikaliosios būsimojo XX amžiaus politinės ideologijos bei teorijos, kurios XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiuje lėmė daugelį istorinių procesų.

Jaunahėgelininkiai trumpai apibūdinami kaip Hegelio sekėjai, aktyviai reiškęsi po filosofo mirties 1831 metais ir toliau vystę tą jo idėjinio palikimo aspektą, kuris leido žvelgti į istoriją kaip į proto bei laisvės plėtrą. Todėl jie buvo kraštutiniai religijos ir Prūsijos politinės sistemos kritikai.

Tuometinės Vokietijos intelektinių diskusijų temos panašios į tas, kurios ir šiandien aktualios Lietuvoje. Tai socialinis valstybės vaidmuo, valstybės ir religijos santykis, laisvės, lygybės klausimai. Nors XIX–XX amžiuje Vokietijos istorija šurmulinga ir katastrofiška, Vokietijoje nebūta trūkių, kai nemenka elito dalis buvo priversta palikti tėvynę kaip Lietuvoje per Antrąjį pasaulinį karą.

Jaunahėgelininkiai veikė tokiomis aplinkybėmis, kai į Vokietijos reikalus kišosi užsienio valstybės. K. Marxo gana autoritariškai redaguotas „Reino laikraštis“ („Rheinische Zeitung“) 1843 metais buvo uždarytas paspaudus Rusijos valdžiai. Carui nepatiko, kad K. Marxas Rusiją pavadino „principine europinių diktatūrų rėmėja“. Prūsijos cenzūra nurodė, kad viena iš uždarymo priežasčių buvusi laikraščio parama judėjimams, kurie priešiški draugiškoms valstybėms (t. y. Rusijai).

Lietuvos ir Lenkijos istorijoje galima atrasti sąsajų tarp jaunahėgelinkių ir Joachimo Lelevelio (1786–1861), taip pat Vilniuje sušaudyto Simono Konarskio (1808–1839).

Revoliucingai nusiteikusiems jaunahėgelininkiams neretai teko gyventi pagal „senųjų hėgelininkų“ principą „yra, kaip yra“.