Telefonas Klaustukas Gestu kalba Sitemap
2018 m. rugsėjo 27 d.

Lietuviškas knygas reikia skaityti bet kokias

Žmonės, skirstantys knygas į reikalingas ir nereikalingas, apsidairę bibliotekos saugykloje, greičiausiai pamanytų, kad čia labai daug nereikalingų knygų. Šios dienos požiūriu, gal ir galima taip įvertinti daugelį saugyklose tebesaugomų, bet nebeskaitomų tekstų. Bet jei tiki, kad vieną kartą parašyti tekstai lieka ilgiau negu žmogus, šių dienų požiūris ne tiek daug reiškia. Galbūt netgi gebantis pratęsti savo suvokimą per kelias kartas skaitytojas yra per ribotas teksto santykiui su laiku suvokti.

Nors kai kurie tekstai ir autoriai iš lietuviškos kultūros lauko buvo lyg chirurginiu būdu išoperuoti (tarp jų ir Eduardas Mieželaitis), lietuviškas knygas reikia skaityti visas, pradedant knygomis, parašytomis per pirmuosius dešimt ar penkiolika metų nuo oficialiosios lietuvių raštijos pradžios. Kai kurie kadaise skaityti, o dabar pamiršti autoriai (pavyzdžiui, Leonidas Jacinevičius) sudomintų ir šių dienų skaitytojus, jei būtų perleisti ir šių dienų viešųjų ryšių priemonėmis išpopuliarinti. Skaityti reikia net tuos lietuviškus tekstus, kurie lietuvių kultūros raidai neturėjo itin didelės reikšmės, nes ir jie tos pačios, vis ieškomos, lietuviškos tapatybės ženklai. 

Kaip skaityti – turbūt nepalyginti rečiau skaitytojų sau užduodamas klausimas, nei ką skaityti. Arūnas Sverdiolas apie Vytauto Kavolio tekstuose ir mintyse glūdinčias mįslingas, kone magiškas formules sako: „Kai neatpažįsti idiomos, sutikta mintis kartais įgyja svaiginantį gylį! Bet atskleisti ir įsisavinti idiomas – nepaprastai produktyvus darbas.“ Viktorija Daujotytė taria, kad „ir paviršinėje melodijoje gali skambėti gilioji“. Lietuvišku tekstu svaigintis ar jį analizuoti? Prasmę pagauti paviršiuje ar kastis vis gilyn įvairiais archeologiniais klodais? Šiuos ir kitus santykio su tekstu ir būtimi klausimus tegul kiekvienas sau kelia ir atsakinėja pats. 


Kitas „Knyginyčios“ laidas galite žiūrėti čia: