Pusiau prezidentinis valdymas – ar tai optimali politinė sistema Lietuvai?

„Mes kalbėsime apie prezidento instituciją. Niekados nevėlu klausti, ar dabartinė politinė mūsų valstybės sąranga yra optimali, gal mums labiau reikėtų parlamentinės sistemos“, – tokiais žodžiais Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos svečius politologus – socialinių mokslų dr. Alvidą Lukošaitį ir socialinių mokslų dr. Liutaurą Gudžinską – kartu su savo kolega, bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vadovu Ginu Dabašinsku pradėjo kalbinti šio skyriaus darbuotojas Arūnas Brazauskas.

A. Lukošaitis atkreipė dėmesį, kad dabartinė kompromisinė parlamentinė-prezidentinė santvarka neatsirado iš niekur. Diskusijos jau buvo įsibėgėjusios 1991 metais. Konstitucijos projektai buvo aptariami su vietiniais ir užsienio ekspertais. „Alyvos į ugnį įpylė 1992 metų pavasarį vykęs referendumas, tada viskas įsielektrino iki kraštutinumo, bet mūsų tautos atstovams ir Konstitucijos krikštatėviams užteko išminties – buvo pasiektas tam tikras kompromisas“, – sakė politologas. G. Dabašinskui priminus, kad kompromisas buvo pasiektas, bet Seimas iš esmės suskilo į dvi frakcijas, kurios posėdžiavo skirtingose vietose, A. Lukošaitis argumentavo, kad šis skilimas jau buvo įvykęs anksčiau. O dėliojant Konstitucijos projektą kaip tik tarp parlamentinės ir prezidentinės santvarkos šalininkų įvyko suartėjimas, atsirado tam tikras sutarimas, konsensusas. 1998 metais Konstitucinis Teismas tai įvardijo kaip parlamentinę sistemą, turinčią mišrios, pusiau prezidentinės sistemos bruožų. Ši sistema laikosi iki šiol.

Pusiau prezidentinio valdymo bruožai

G. Dabašinskas pabrėžė, kad atkūrus nepriklausomybę kompromiso reikėjo, jis buvo grynai politinis, reikėjo suderinti skirtingų politinių jėgų įsivaizdavimus, kokia turėtų būti valstybė.

 „Spaudimas buvo politinis ir kompromisas politinis. Aišku, tam tikrą politinį kompromisą reikėjo pasiekti ir konstitucinės inžinerijos atžvilgiu. Tai buvo ne taip paprasta. O šios sistemos bruožai ne kartą įvardyti autoritetingų teoretikų: pirmiausia, tai galiomis apdovanotas tiesiogiai visuomenės rinkimuose renkamas prezidentas, dualistinė vykdomoji valdžia, parlamento paleidimo galimybė...“ – teigė A. Lukošaitis.

Ir Seimas, ir prezidentas dalyvauja formuojant vyriausybę, prezidentas turi galimybę paleisti parlamentą – čia autoritetingų konstitucionalistų svarbiausi kriterijai, bet realybė, kaip realizuojami šitie kriterijai, konstituciškai sudėlioti, kiekvienu atveju turi tam tikrą specifiką, pasižymi tam tikrais ypatumais. Mūsų atvejis turi taip pat daug ypatumų, į kuriuos žvelgiant jau retrospektyviai, semiantis tam tikros sukauptos patirties galima apibendrinti ir daryti tam tikras išvadas, brandinti nuomones, galvoti apie kitus dalykus“, – tikino A. Lukošaitis.

Komplikuotas Konstitucinio Teismo išaiškinimas ir sąvokų netikslumas

L. Gudžinsko manymu, valdymo modelis Lietuvoje vadinamas pusiau prezidentiniu valdymu ir 1998 metų Konstitucinio Teismo išaiškinimas yra komplikuotas. Anot jo, Egidijus Kūris, dar prieš tapdamas Konstitucinio Teismo pirmininku, yra parašęs ilgą mokslinį straipsnį, kuriame teigė radęs daug silpnų vietų pačiame verdikte ir pastebėjęs, kad Konstitucinio Teismo teisėjai kišasi „ne į savo daržą“: prezidentinis, parlamentinis, pusiau prezidentinis valdymas yra labiau politikos mokslo kategorijos. G. Dabašinskui pabrėžus, kad tai vis dėlto konstitucinė sąranga, L. Gudžinskas sakė, kad E. Kūris sukritikavo Konstitucinio Teismo išaiškinime pavartotą sistemos apibrėžimą „parlamentinis valdymas su kai kuriais pusiau prezidentiniais valdymo bruožais“, nes tokios sistemos, tokios mokslinės kategorijos apskritai nėra. G. Dabašinsko teigimu, Konstitucinis Teismas pagal kriterijus norėjo nustatyti, koks valdymas yra mūsų šalyje.

Pusiau prezidentinis valdymas

L. Gudžinskas ir A. Lukošaitis nurodė, kad grynai politikos mokslų požiūriu šiuo metu Lietuvoje yra pusiau prezidentinis valdymas (angl. semi presidentialism): prezidentas renkamas tiesiogiai, bet yra dviguba vykdomoji valdžia: premjeras ir prezidentas. Skirtingai nuo, tarkime, JAV, kur prezidentas yra ir valstybės vadovas, ir premjeras, mūsų šalyje vykdomoji valdžia padalinta. Pabrėžtini dar du niuansai: premjerinis-prezidentinis tipas, galiojantis Lietuvoje, ir prezidentinis-parlamentinis tipas, galiojantis kitose valstybėse. Premjerinio-prezidentinio valdymo atveju premjerą gali atleisti tiktai Seimas. Prezidentas gali pareikšti premjerui nepasitikėjimą, bet savo nuožiūra jo atstatydinti negali.

Prezidentinis-parlamentinis valdymas, pavyzdžiui, įsigalėjęs Rusijoje. Borisas Jelcinas dažnai keisdavo premjerus, kartais tuo išprovokuodamas konstitucinę krizę. Taigi Lietuvoje yra silpnesnis premjerinis-prezidentinis valdymas, premjeras savo formalia galia atskaitingas Seimui, o su prezidentu kartu įgyvendina vykdomąją valdžią, dalinasi tam tikromis kompetencijomis, bet prezidentas negali šiuo atveju pareikalauti vyriausybės atskaitomybės ir savo nuožiūra atstatydinti premjero.

Kodėl mes šį klausimą iš tikrųjų svarstome?

„Mes norime išsiaiškinti, kaip galėtų veikti sistema, – galbūt geriau, turėdami galvoje kitų Baltijos šalių pavyzdžius ir visai neseną Gruzijos pavyzdį, kur buvo stiprus prezidentas, gruzinams pasirodęs pernelyg stiprus, jį dar sustiprino asmeninės savybės, ir po kelių krizių, aš kalbu dar apie Zviadą Gamsachurdiją, kuris davė toną,  o vėliau – Saakašvilio epochą. Po tam tikrų perturbacijų jie pasirinko kitą modelį.

Kyla klausimas, ar tie modeliai skiriasi priklausomai nuo situacijos, į kurią pakliūva visuomenė, valstybė, ar galima rinktis geresnį? Galbūt tam tikros Lietuvos problemos kyla iš dabartinės mišrios sąrangos, gal galima pasvarstyti ir pasiūlyti kokį sprendimą, kuris nebus realizuotas šiandien ar rytoj, bet jau bus pasėtas kaip sėkla?“ – svarstė G. Dabašinskas.

„Dviejų lėkščių“ problema

A. Lukošaičio manymu, 1992 metų pasirinkimas yra ne tik konstitucinis, bet ir

vertybinis. Vertybinė projekcija į ateitį, kuri tuomet buvo nežinoma. Yra parašyta daugybė lyginamųjų studijų, kaip tokie modeliai ar perspektyvos veikia. Pasak politologo, galbūt išeities taškas šioje diskusijoje galėtų būti žinoma M. Rūbo frazė arba tezė, kad pusiau prezidentiniai modeliai yra skirti pereinamajam laikotarpiui: einant, startuojant, išeinant į demokratiją. O paskui reikia žiūrėti, kas atsitinka: Ukrainos, Moldovos, Kroatijos, Slovakijos, Lenkijos ir dar kiti pavyzdžiai iškalbingai rodo, kaip atsiranda konstitucinių korekcijų reaguojant į  politinę realybę. Be šių, yra ir kitų demokratijos pavyzdžių, kad ir Suomijos, kuri 1995 metais įstojusi į Europos Sąjungą netrukus susidūrė su labai savotiška vadinamąja „dviejų lėkščių problema“: kam važiuoti į „viršūnių“ susitikimus ir kam dėti lėkštę: prezidentui ar premjerui.

Vėliau Suomijoje buvo daromos konstitucinės pataisos, nuo 2000 metų šalis grąžinta į parlamentinės sistemos vėžes ir veikia kaip parlamentinė sistema. 2008 metais tam tikrų konstitucinių korekcijų ėmėsi ir Prancūzija, kurioje buvo prigijusi klasikinė pusiau prezidentinė sistema, siekdama sureguliuoti santykius tarp parlamento ir prezidento, daugiau galių, prerogatyvų suteikdama parlamentui.

Beje, G. Dabašinskas priminė, kad Lietuvoje taip pat buvo dviejų lėkščių problema, bet, A. Lukošaičio žodžiais, „vieną kažkas sudaužė arba išmetė“.

Politinio elito pasyvumas Lietuvoje

Kodėl pusiau prezidentinis valdymo modelis Lietuvoje nesikeičia, jeigu save laikome demokratine šalimi? „Man labai keista, kad mūsų politinis elitas šiuo klausimu tyli,  aišku, patys teisininkai, konstitucionalistai iš prigimties ir paskirties, matyt, turi būti konservatyvūs ir nebylūs tokiais klausimais. Šie klausimai tarsi nejuda iš vietos, o rinkimai iš rinkimų po rinkimų prasideda bergždžios diskusijos apie konfliktus, ką darysim ir ko nedarysim. Prisimenu pačią pradžią, kai tik atsirado prezidento institucija, tada visi aiškinosi, ką mūsų prezidentas gali. Toksai buvo susitelkimo taškas, sukosi įvairios nuomonės. Vėliau kiekvienas kandidatas į prezidentus pradėjo įrodinėti, ką jis gali. Tiesą sakant, kai kurie ir pridarė. Iš čia ir kilo ta amžina pusiau prezidentinių sistemų problema – tai konfliktai  tarp tų dviejų ašių: prezidento ir premjero, prezidento ir parlamento, įskaitant ir kitas variacijas. Tie konfliktai nesibaigia. Pastaruoju metu patiko literatūroje aptiktas teiginys, kad tokios sistemos išgyvena nuolatinę mažumos vyriausybės būseną, todėl kad viena dalis parlamento linksta į prezidento pusę, kita – į premjero, tad išbaigtos monolitinės pozicijos svarbiais klausimais tarsi ir nelieka. Ir daugybė dalykų politiniu lygiu, sakyčiau, įstringa. Tas klausimas mane suintrigavo prieš nemažai metų: labai pasistengus, matyt, būtų galima įrodyti, kodėl mūsų ekonominės ir kitokios sėkmės stringa, lėtėja, palyginti su estais ir latviais – būtent todėl, kad sudėtingai veikia politinė sistema“, – mintimis dalijosi A. Lukošaitis.  

Politiškai korektiškas verdiktas: „sėkmės stringa“...

A. Lukošaičio manymu, mūsų politika visą laiką yra tarsi dviguba: koncentruojasi keliuose taškuose, santykiuose tarp institucijų vyksta daugybė peripetijų, todėl ekonomikos ir kitokios sėkmės stringa. Kitas dalykas, susijęs su ta pačia intriga, tai garsioji Scotto Mainwaringo tezė, kad stiprus prezidentas ir normali, funkcionali daugiapartinė sistema yra nesuderinami dalykai. Prezidentas, stiprus sistemoje, poliarizuoja politines jėgas, visuomenę, partinę sistemą ir panašiai. Kelerius pastaruosius metus mes labai iliustratyviai visa tai stebime. Partinės sistemos pamažu, tarsi nepastebimai, su normaliomis partijomis nelieka.

Per šį „krūpčiojimo dešimtmetį“ smarkiai susilpnėjo partinės sistemos atsparumas

L. Gudžinskas laikėsi nuomonės, kad partijos Lietuvoje iš tiesų yra silpnos, bet, jo žodžiais, jos yra silpnos ir visame regione. „Nesakyčiau, kad Latvijoje partijos labai stiprios, Estija taip pat išgyvena gana rimtą partinės sistemos krizę, nors ten yra šiek tiek stabiliau. Turime parlamentinę demokratiją Vengrijoje, kurioje viskas sutelkta į vieno premjero rankas, ir tai taip pat nėra pats geriausias variantas. Jeigu žiūrėtume į diskusijas, Lietuvoje jos nevyksta, išskyrus šitą ir dar keletą kitų, bet kiek man tenka žiūrėti į Latvijos ar Estijos viešąją erdvę, tai joje gana rimtai kalbama, kad reikia pasekti Lietuvos keliu. Tai ypač suaktyvėjo po prezidento rinkimų Estijoje. Dabartinė Estijos prezidentė Kersti Kajulaid buvo išrinkta labai sudėtingai: jos kandidatūra iškilo tik per šeštąjį balsavimo, trukusio ne vieną savaitę, raundą. Kai nepavyko sutarti dėl anksčiau keltų kitų kandidatūrų, susitiko parlamentinių frakcijų seniūnai ir už uždarų durų susitarė, kas bus šalies prezidentas. Tai tokios figūros legitimumas kelia tam tikrų klausimų. Dabar mes matome naują Estijos vyriausybę, kai kurie jos ministrai nepagarbiai atsiliepia apie prezidentę, sako, kad ji per daug aikštinga, emocinga, matyti, kad ją laiko buvusių jėgų atstove, o ne tautos išrinkta prezidente. Latvijoje taip pat būtų įvairių prezidento rinkimų, vykusių gana komplikuotai, kur galutinį rezultatą lėmė slaptos derybos. Tik po ilgalaikės kritikos pagaliau įvestas atviras balsavimas, tai šį procesą daro kiek skaidresnį.

Šalies galvos legitimumas – ne pagrindinė bėda

G. Dabašinskui užsiminus apie būdus, kaip galima išspręsti legitimumo problemą, L. Gudžinskas teigė, kad pagrindinė bėda šiuo atveju yra ta, kad nėra stabdžių atsvaros sistemos. Kai yra noras sutelkti viską į savo rankas ir kontroliuoti viską parlamente, nėra tam tikro nepriklausomo šaltinio, kuris kartais galėtų vetuoti ir sustabdyti ne visai teigiamus procesus. „Paminėjote Gruzijos pavyzdį. Iš artimesnių šalių – Vengrija, kur viskas vienose rankose. O Lenkijoje Andrzejus Duda yra išrinktas tiesiogiai. Kai, pavyzdžiui, buvo vykdoma teismų reforma, kurią kritikavo Europos institucijos, prezidentas vetavo ir Kaczyńskis turėjo atsitraukti. Rumunijoje socialdemokratai dominuoja jau ilgą laiką, prezidentas yra Johanesas, vietinis vokietis, liberalių pažiūrų, šiuo atveju taip pat sudarantis tam tikrą opoziciją ir kartais paremiantis visuomenės reikalavimus. Čia yra tokia stabdžių ir atsvarų sistema, kuri dažniausiai pasiteisina. Tiesą sakant, pusiau prezidentinių sistemų, žiūrint per visą pasaulį, šiuo metu yra daugiausia“, – priminė politologas.

Apibendrindamas L. Gudžinskas teigė, kad silpnas prezidentas, negalintis pats pridaryti didelių bėdų, bet turintis galią vetuoti parlamento įstatymus ir užkirsti kelią, kad visa valdžia nebūtų sutelkta vienose rankose, turint omeny mūsų politinę kultūrą, būtų optimalus variantas.  

Galių balansas

A. Lukošaitis atkreipė dėmesį, kad iš tikrųjų problema yra galių balansas, suderinamumas tarp institucijų. „Bet aš norėčiau vis tiek pridurti, kad yra autoritetingų žmonių, tokių kaip Krouwelas, Siaroffas, Johansonas ir kiti, tų galių balansas apskaičiuojamas pagal lyginamąją perspektyvą, ir mes atpažįstame savo Lietuvą ir tokią retą jos problemą, o būtent kalbant apie prezidento ir parlamento galias mūsų sistema yra tokia, kad ir vienai institucijai, ir kitai institucijai yra atseikėta labai daug. Maža to: per kadenciją prezidento galių nepriteklius arba trūkumai būdavo kompensuojami suteikiant vis naujų prerogatyvų. Pačioje pradžioje prezidentas skyrė tiktai konstitucinius pareigūnus, o paskui prasidėjo Kainų konkurencijos, Lošimų ir kitos tarnybos, į kurių vadovų paskyrimą gavo teisę įsikišti prezidentas. Tokiose situacijose kaktomuša neišvengiama. Tokie modeliai, tokie variantai yra labai reti, paprastai duodama arba vienai institucijai aiškiai visos prerogatyvos politinio veikimo lauke, arba kitai.

„Kartais Konstitucinio Teismo nutarimuose ir politinėje retorikoje matome raginimų: institucijos turi gražiai bendradarbiauti, sutartinai dirbti ir panašiai, ir tie pamokslavimai – tarsi žirniai į sieną, institucijos kaip konfrontavo, taip ir konfrontuoja. Dėl ko? Dėl to, kad toks modelis įprogramuotas.  Ir žmonės įsielektrina. Ir kaip Ginas gražiai pasakė:  „aistra“. Ir šiuose prezidento rinkimuose, ir kituose buvo tokių perteklinių aistrų, kurias pakursto pirmiausia politikai, paskui pasinaudoja žiniasklaida, ir kyla toks „Kas čia dabar bus?“ Kaip teisingai sakė profesorius Alvydas Jokubaitis, mes, tarsi kokie demokratijos naivuoliai, tikimės labai daug iš tų žadėtojų, iš tų pažadų, iš tų programų. Paskui pasirodo, kad daug kas išgaravo“, – pareiškė A. Lukošaitis.

Premjeras prezidento rinkimus pavertė pažadų aukcionu...

G. Dabašinskas atkreipė dėmesį, kad didžiulį priekaištą galima pareikšti dėl to, kas vyksta dabar. Jo žodžiais, paskutinę savaitę prieš pirmą turą premjeras visiškai pakeitė darbotvarkę, jis prezidento rinkimus pavertė kone premjerinių pažadų aukcionu. Ir visi kandidatai daugiau ar mažiau į šitą darbotvarkę įsitraukė.

„Kodėl pavertė pažadų aukcionu? Todėl, kad mūsų premjeras, nelygu koksai žmogus tenai ateina: jeigu ambicingas, turi tam tikrą užnugarį, jis, be abejo, pradės veikti  taip, kaip nupasakojai. Jeigu lygiai taip pat veikia arenoje ar politinėje scenoje ir prezidentas, kaip visiems išsitekti ant to lieptelio?“ – retoriškai klausė A. Lukošaitis.

Per rinkimus – viena, po rinkimų – „sorry, jūs dabar įjunkit sveiką protą“

„Ateina prezidentas į savo postą, po pusmečio jo paklausia: kur tie konkretūs pažadai, kuriuos mums ką tik didžiausiose arenose dalijote? Tada jis visiškai teisėtai sako: tai priklauso nuo premjero. „O kur yra premjeras?“ – „Premjeras, – sako, – dabar kitai politinei jėgai priklauso, arba yra kitokio supratimo žmogus, nors aš dalyvavau jam atsirandant politinėje arenoje, bet dabar negaliu niekaip paveikti.“ Ir tada mes visi vėl prisimename rinkimų kampaniją ir manome, kad mus tiesiog „maustė“, o vėliau prieiname prie nuomonės, kad vienas iš politinės sistemos uždavinių yra paveikti taip, kad užmirštume, kaip mus „mausto“ metai iš metų, kad užmirštume, kas vyksta kas penkerius metus, ir nuolat mums sako: sorry, žinokit, jūs dabar įjunkit sveiką protą: aišku, kad rinkimuose, prieš rinkimus buvo viena, o po rinkimų jau yra visai kita. Taip ir pradedame gyventi šitokiame dvigubame pasaulyje“, – dėstė G. Dabašinskas.  

Viskas galėtų būti paprasčiau

A. Lukošaičio manymu, pradėjus taip gyventi, susiduriama su atitinkamais kaštais. Pasak jo, kuo daugiau valdžios pasikeitimų viršūnėse, tuo daugiau pasikeitimų žemesniuose sluoksniuose, visi jie reikalauja tam tikrų lėšų: skyrimai, atleidimai, teisminiai procesai. Visa tai kainuoja. „Aš visiškai linkęs pritarti Liutauro minčiai, kad viskas galėtų būti paprasčiau. Prezidentas galėtų būti ramesnis, saikingesnis galių, dovanų, prerogatyvų, atsiskaitomybių klausimu, kad būtų paprasčiau parlamento, vyriausybės arba premjero lygiu, viskas būtų stabiliau ir aiškiau. Aš manau, kad stabilumo, aiškumo ir paprastumo yra šiek tiek daugiau Latvijoje, Estijoje, nekalbant apie Skandinavijos kraštus, ir manau, kad dėl nuosaikios reformų raidos įgyvendinimo ekonominiu požiūriu galima išlošti daugiau“, – sakė politologas.

Konstitucija ir formaliai jos suteiktos galios – ne viskas, svarbu, kaip pats asmuo ar partijos jomis naudojasi

G. Dabašinskas pabrėžė, kad 1996 metais, į valdžią atėjus konservatoriams, A. M. Brazauskas liko „uždarytas“ Daukanto aikštėje. O dabar matome kitą pavyzdį, kai prezidentas įgauna, atrodytų, visiškai neproporcingai dideles galias.

L. Gudžinskas įdomiu pavyzdžiu laiko Islandiją, kurioje prezidentas taip pat renkamas tiesiogiai ir formaliai pagal konstituciją jis turi daug galių, bet jomis beveik niekada nesinaudoja, nes jis yra suvokiamas kaip karaliaus valdymą pakeitęs institutas. Po Antrojo pasaulinio Islandija galutinai atsiskyrė nuo Danijos, nuo ilgametės konstitucinės monarchijos, tad turėjo pradėti rinkti prezidentą vietoj ankstesnio karaliaus valdymo. Tokiame kontekste prezidento bandymas kištis į politinį procesą paprastai visuomenėje priimamas kritiškai. Todėl Islandijos prezidentas tik retais atvejais iš tiesų įsikiša. Pavyzdžiui, įvykus finansinei krizei 2008–2010 m., jis sustabdė britų indėlininkams mokėjimą iš Islandijos žmonių lėšų, organizavo referendumą, bet tai jau buvo kontroversiška iš jo pusės tai daryti. Tai, pasak L. Gudžinsko, vienas pavyzdys, kaip tu gali turėti daug galių ir gali jomis nesinaudoti, arba tu jomis naudosiesi tiktai tiek, kad ieškotumei konsensuso su savimi. Tai veikia, jeigu šalyje, jos politinėje klasėje vyrauja konsensuso arba kompromiso paieškos pozicijos. „Jeigu yra didžiulis opozicijos prieštaravimas, kad ir kaip tu mėgintum subalansuoti tą konstitucinį mechanizmą, vis tiek kažkur bus blogai, taisyklės niekada nebus idealios. Turi būti ir atitinkamas elgesys, kad demokratinės institucijos veiktų gerai. Jeigu politikai siekia konflikto, nesusilaiko, bando išnaudoti bet kokius smulkius plyšius savo galiai padidinti, tada kad ir labai tobula būtų konstitucija, ji nieko nepadarys“, – įsitikinęs mokslininkas.

Iki politinės kultūros mums tik stiebtis

G. Dabašinskas taip pat prisiminė pavyzdį iš Islandijos.

„Vyksta Reikjaviko dienos, eina žmogus gatve ir žmonės jį sveikinasi. Ir aš klausiu: „Kas jis toks?“ – „Čia Islandijos prezidentas.“ Jokių apsauginių, per pusę žingsnio nuo jo atsilikęs Reikjaviko meras. Jie dviese pusamžiai kostiumuoti vyriškiai eina gatve ir aš net nesupratau, kad taip gali būti. Islandai sako: „Čia pas mus tokia politinė tradicija.“ O prezidentūros tvorelę galima peržengti, čia palaidoti Pirmajame pasauliniame kare žuvę islandų kareiviai. Štai kaip yra: žmonės nebuvo apieškoti, patikrinti. Aš suprantu: pasaulis keičiasi, atsiranda naujų grėsmių, galbūt pradės apieškoti, bet aš sakau, kad politinė kultūra per daugelį amžių yra susiformavusi būtent tokia. Mums reikia dirbti su tokia medžiaga, kurią turim“, – įspūdžiais dalijosi žurnalistas.

Žmogiškasis faktorius

A. Brazauskas priminė, kad prezidentas Kazys Grinius taip pat pėsčiomis vaikščiojo iš prezidentūros į savo butą. Anot G. Dabašinsko, K. Grinius yra vienas iš pavyzdžių, „kai galima buvo žiūrėti šiek tiek ūkiškiau į šį postą“, paprasčiau, su mažesniu patosu, nes, pavyzdžiui, Antanas Smetona, nors ir rinktas Seime politikas, padarė didžiulę įtaką tam, kad šitas postas taptų sureikšmintas iki begalybės. Tai nėra labai geras pavyzdys. A. Lukošaičio teigimu, tvirtos, stiprios rankos ilgesys yra labai giliai įsišaknijęs, tad stipraus prezidento lūkestis tikrai ne taip lengvai bus išmuštas mums iš po kojų.

A. Lukošaičio manymu, žmogiškasis faktorius, kalbant apie pusiau prezidentizmą, yra vienas iš žavesnių šito modelio atributų, ir jeigu mes pažvelgsime į prezidentus, kuriuos valdė Lietuvą, kiekvienas yra originalus, specifinis, palikęs ką nors originalaus politikoje.

Prezidento ir premjero galių pasidalijimo klausimas

Pasirodė pirmosios knygos, tad turėsime progą įvertinti, ką paliko paskutinė mūsų prezidentė šioje sistemoje, įvertinti, kokią konstitucinę tradiciją kūrė D. Grybauskaitė. Ir koks yra jos palikimas politinei sistemai. Pasak L. Gudžinsko, viena vertus, mes matome, kad pasitikėjimas įvairiomis institucijomis augo, pavyzdžiui, teismais, maždaug nuo jos išrinkimo, kada Lietuvoje pasitikėjimas teismais buvęs vienas žemiausių tarp Vidurio ir Rytų Europos šalių, nors po korupcijos skandalo vėl krito...

„Bet mes matome, kad visą šį laikotarpį veikė sistema, jeigu tai pasitvirtins, kuri rodė, kad išorinis blizgesys tai buvo, na, kaip sakote, didesnis pasitikėjimas, bet realiai ji buvo korumpuota nuo pradžios iki pabaigos. Per visas instancijas ėjo subtili, sofistikuota politinės, komercinės ir teisinės korupcijos sistema. Tai nėra gerai“, – teigė G. Dabašinskas.

L. Gudžinskas laikėsi nuomonės, kad tokių detalių yra daug, galima gilintis į tuos visus teismus ar santykius su korporacijomis, bet, kalbant iš konstitucinio atskaitos taško, tai vyko prezidento galių augimas, ypač susijusių su Europos Sąjunga, nes prieš tai buvo pasidalinimo, „dviejų lėkščių“, problema. Ji išspręsta taip, kad premjeras važiuoja ten, kur sprendžiami Europos Sąjungos ekonominiai, finansiniai, žemės ūkio, transporto, sporto ir visi kiti klausimai, o prezidentas važiuoja į tas tarybas, kur sprendžiami Europos Sąjungos išorinių santykių klausimai. Toks buvo atidalinimas.

Prezidentės D. Grybauskaitės spaudimas

G. Dabašinskui pasidomėjus, kodėl taip atsidalinta, juk konservatorių laikais susitarimas tarp premjero ir prezidento buvo grynai politinis, L. Gudžinskas pabrėžė, kad prezidentė spaudė. Anot politologo, vienas iš jos pirmųjų pasisakymų buvo apie tai, kad naudosis konstitucinėmis galiomis, kiek leidžiama, ir eis iki pačių ribų, plėsis ir spaus. Jeigu kalbėtume apie institucinį susilaikymą, tai mūsų šalies prezidentė juo nepasižymėjo. „Buvo keletas incidentų, kai, pavyzdžiui, premjeras A. Kubilius sako: „Aš noriu atleisti savo vidaus reikalų ministrą. O prezidentė teigia: „Ne, aš nenoriu, kad vidaus reikalų ministras būtų atleistas.“ Šitaip skatinama tam tikra krizė: diskusija tikrai turėtų vykti ir mes turėtume kelti klausimą, ar tolesnis tokių galių auginimas nekelia grėsmės parlamentinei demokratijai, juolab kad partijos, kurios yra pagrindinis parlamentinės demokratijos pamatas, Lietuvoje yra gana silpnos. Tiesioginiai prezidento rinkimai silpnina partinę sistemą.

Konstitucinė sąranga ir partijų padėtis

G. Dabašinskas teigė, kad tiesioginis ryšys tarp tiesioginių prezidentinių rinkimų ir partinės sistemos silpnumo yra komplikuotas, nes yra šalių, kur yra parlamentinė demokratija, bet vis tiek partijos nėra stiprios. Anot L. Gudžinsko, vis dėlto, jeigu yra tiesioginiai prezidento rinkimai, tai partijos taip pat prezidentalizuojasi, joms yra sudėtingiau, jos turi dalyvauti vienuose, kituose rinkimuose, kampanijos skiriasi...

G. Dabašinskas atkreipė dėmesį į tokį paradoksą: prezidentas lyg ir nepartinis, bet mes puikiai suprantame, kad realiai priklauso partijai. Pavyzdžiui, Gitano Nausėdos poziciją taip pat sunku suprasti. Galbūt jis šiek tiek toliau, bet tik šiek tiek, nuo vienos iš parlamentinių partijų. Tai mes turime tokį keistą modelį: lyg ir leidžiama rinkėjui, turinčiam sveiką protą, apsispręsti: na tu suprask pats, nors vis dėlto turėtų būti viskas aiškiau surikiuota.

„Man atrodo, kad turėtume įvertinti dar ir rinkėjų lūkesčius. Labai ilgai buvo tvirtinama, kad stiprus valstybės vadovas yra gėris. Tai yra absoliuti vertybė. Čia buvo pasakyta „silpnas prezidentas“ ir aš puikiai suprantu, kad šita politologinė sąvoka daug kam iš karto sukeltų atmetimo reakciją, labai ilgai reikėtų aiškinti, kad pats savaime tas dalykas nėra blogas, kad tai yra atsvarų sistema ir kad į ją reikia žiūrėti kompleksiškai. Tada bus aišku, kad pagal kompetencijas mes turėsime stabilesnę ir labiau orientuotą į visas sėkmes struktūrą, negu kad tiktai stiprų prezidentą. Šitas dalykas yra gana komplikuotas.

Nekorektiškas naudojimasis galiomis garantuoja konfliktą

A. Lukošaitis paaiškino, kad užuot vartojus sąvoką „silpnas prezidentas“ turėtų būti akcentuojamas subalansuotų galių prezidento santykis su parlamentu. Jis taip pat pripažįsta, kad disbalansų, neaiškumų šiuo metu yra labai daug, kad ir dėl minėto partiškumo–nepartiškumo.

G. Dabašinskas, turėdamas omenyje buitinį lygmenį, tai laiko piliečių klaidinimu. „Kai kada galima ir paprasčiau pasakyti: tai yra melavimas“, – teigė A. Lukošaitis.

„Na tada taip, tai yra ne aistringos sėkmės, o tiesiog nesėkmės. Ir aš dalį tos problematikos, kurią per tą „krūpčiojimo“ dešimtmetį mes čia išgyvename, susiečiau dar ir su didžiuliu avansu, kuriuo prieš dešimtmetį mes visi, dalyvaudami rinkimuose ir ne tik, suteikėme medalį Grybauskaitei, kada ji buvo priimta kaip žmogus, kuris vienu mostu išspręs problemas. Tas avansas jai leido eiti iki galo, tvirtinti galias, kur, pavyzdžiui, kito tipo prezidentinis valdymas, toks kaip A. M. Brazausko, neprieidavo prie tokios ribos, prezidentas darydavo kitokio tipo sprendimus, ieškodamas kompromisų“, – komentavo žurnalistas.

„Visiškai teisingai. Politologijos moksluose yra žinoma tezė: nekorektiškas naudojimasis galiomis garantuoja konfliktą. Tas, kas iš prigimties yra nekonfliktiškas, vengia jo arba turi pakankamai blaivaus proto susiorientuoti situacijose, iki kraštutinumo neprieina ir konfliktų nekyla“, – pritarė politologas A. Lukošaitis. Pasak jo, korektiškumas suteiktų konstitucinių galių atžvilgiu yra didžiulė atsakomybė, tam reikia patirties ir tam tikro supratimo, kaip naudotis šiomis galiomis išvengiant visų negeidautinų pasekmių. Patirties ir supratimo stoka priveda prie didžiausių konfliktinių situacijų, kurios tarsi dabar jau ryškėja, į tam tikrą politinį nestabilumą, į tam tikrus kaštus, biudžeto išlaidas ir panašius dalykus, kas irgi gula kasdieniais rūpesčiais ar tam tikromis naštomis žmonėms ant pečių. Jie tik to kasdieniam gyvenime nepastebi.

Pusiau prezidentinio valdymo raidos perspektyvos

A. Brazauskui paprašius apibendrinti galimas pusiau prezidentinės sistemos perspektyvas, A. Lukošaitis teigė, kad klasikų tezėse yra elementarus pasakymas: kiekviena pusiau prezidentinė sistema anksčiau ar vėliau tampa parlamentine arba prezidentine. Tik kiek tam prireiks laiko? Politologui atrodo, kad mes jau šiek tiek įstrigę laike šiuo klausimu ir kokie nors aiškesni atsakymai dėl šitokios sistemos, šitokio modelio veikimo privalumų, trūkumų, pliusų, minusų jau turėjo būti. Kitos šalys, senosios demokratijos neišvengiamai reaguoja, kaip minėjome, Prancūzija, Suomija mato, kas vyksta veikiant tokioms sistemoms. Lenkijoje, Vengrijoje, kitose šalyse reakcijos į politinę realybę, kasdienybę yra gyvesnės. Anot A. Lukošaičio, pas mus dėl nesuprantamų priežasčių viskas tarsi jaučiama, bet nutylima. Politologas tikisi, kad tam tikrų naujų požiūrių ir reakcijų būsimo prezidento kadencijos metu turėtų atsirasti – juo labiau kad dabartinė prezidentė politikoje įdiegusi tiek daug pokyčių, tarp jų ir naudojimąsi prezidento galiomis, prerogatyvomis, daug dinamiškų pokyčių yra sukelta visoje politinėje sistemoje. Taip viską užkonservavus vertinti, nieko nejudinant, veikiausiai tik pratęstų įstrigimo laike agoniją. „Aš manau, kad paprastesnė, aiškesnė, suprantamesnė politinė sistema yra tam tikras garantas į ūkinę, ekonominę sėkmę. Bėgant laikui, tuos pavyzdžius mums vis įnirtingiau sufleruos Skandinavijos ir kitos šalys“, – prognozavo A. Lukošaitis.

Šliaužianti prezidentalizacija  

„Kalbant apie tą pusiaukelę, kur mes krypstame, ar į Seimo, ar į prezidento valdymo pusę, bijau, kad gal tai užstrigimas, bet vis dėlto ta tokia šliaužianti prezidentalizacija vyksta. Galima tiktai svarstyti, dėl ko. Gal ir dėl to paties tarpukario. Mes atsivalgėme seimokratijos ir įsivaizduojame tą auksinį amžių, kai jau vienas prezidentas viską tvarkė, ir mes tai įsivaizduojame kaip politinę sistemą, kaip reikia tvarkytis. Aš sakyčiau, ačiū Dievui, kad 1992 metais nenuėjome visiško prezidentizmo pusėn, buvo pasirinktas kompromisinis variantas, bet matome, kad žmonėms norisi to lyderio, stipraus prezidento. O politikai prisideda prie to. Minėjom pačią D. Grybauskaitę, bet kalbant apskritai apie politikos personalizaciją buvo čia keletas rinkimų sistemos pakeitimų. Jie visi veda į tą politikos personalizaciją su tiesioginiais mero rinkimais... Politikai, pavyzdžiui, kodėl jie taip daro? Jie nori patikti žmonėms, na ir darom tokius pakeitimus. O kad tie pakeitimai gali atsigręžti prieš juos pačius ir, tarkime, pačios partijos, kurios jungia tuos politikus, jos iš viso susilpnėja. Lietuvos normaliai funkcionuojančių politinių partijų su tam tikromis išlygomis gal dvi yra arba trys. Kitos – arba oligarchų valdomos struktūros, arba vienadienės populistų tam tikros jėgos. Tai tokioje sistemoje, kurioje yra fragmentuota partinė sistema, prezidentas, kaip tokią galią simbolizuojantis autoritetas, tikriausiai ir toliau išliks įtakingas. Siekiant pakeisti tą situaciją, bandant subrandinti, artėti tų brandžių šalių link, nėra, matyt, kito kelio, kaip stiprinti partijas, stiprinti partinę sistemą, kuri galėtų atsverti tam tikrus prezidentinio valdymo ekscesus“, – apibendrino L. Gudžinskas.

A. Lukošaičio manymu, seimokratijos turėjome labai mažą atkarpėlę, visi prisimena: „O buvo prie Smetonos“. Tos tvirtos, stiprios rankos ilgesys yra labai giliai įsišaknijęs. O parlamentas, kurdamas, stiprindamas, tiekdamas visuomenei parlamentarizmo kultūrą, yra padaręs labai nedaug. Klasikinis apibrėžimas: kas yra parlamentarizmas? Tai pirmiausia – tam tikra politinė kultūra, konsensusai, sutarimai, kompromisai, mažumų interesų apsauga ir panašūs dalykai. Jie labai sunkiai skinasi kelią. Pasak prelegento, daug kur tų sunkumų atsiranda dėl labai stiprios kitos institucijos mūsų politinėje sistemoje.

A. Lukošaitis pabrėžė, kad konstitucinės institucijos yra labai statiškos. Įkaltas sunkus fundamentalus pakeitimas, bet politologas įsitikinęs, kad tų diskusijų dėl adekvatumo konstitucinių institucijų realybei daugės, dažnės, dabar jų praktiškai nėra, jis įsivaizduoja, kad sulauksim to laiko, kai ateis kiti kurio nors prezidento rinkimai, atsiras kandidatų, kurie iškels klausimą, kad prezidento galias reikia keisti, galbūt net kalbės apie rinkimų tvarkos pakeitimą. „Ir pirmas pasiprašysiu į kandidato štabą“, – pridūrė politologas.

G. Dabašinsko žodžiais, gerai, kad tokia diskusija palaikoma, kad išleistas laisvas žodis, iš kurio ateityje gali gimti darbai.

Visą diskusiją galite peržiūrėti čia ›

Rugsėjis
P A T K Pn Š S
26 27 28 29 30 31 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 1 2 3 4 5 6

Parodos

2019 m. rugpjūčio 20 d. – rugsėjo 22 d.
Baltijos kelio 30-mečiui skirta fotografijų paroda „(Ne)lokali istorija“
2019 m. sausio 1 d. – gruodžio 31 d.
Jolitos Vaitkutės instaliacija „Pabudę iš knygų“
2019 m. rugpjūčio 7 d. – rugsėjo 29 d.
N. Dirvianskytės tapybos paroda „Naivusis menas – pilnas gyvybės“
2019 m. rugpjūčio 2 d. – rugsėjo 22 d.
Paroda „Konstruoti Niujorką“
2019 m. rugsėjo 16 d. – spalio 12 d.
Paroda „Pažinti iš viršelio: etiketės ir kortelės“
2019 m. rugsėjo 4 d. – rugsėjo 30 d.
Paroda „Tiltas tarp vaikystės ir dangaus“
2019 m. sausio 7 d. – rugsėjo 22 d.
Pasaulio lietuvių bendruomenės leidinyje paskelbtos „Lietuvių chartijos“ paroda
2019 m. rugsėjo 3 d. – spalio 29 d.
„Atrask ir išgirsk Stanislovą Moniušką“