Jurgis Savickis – lietuvių literatūros novatorius

Kviesdama minėti rašytojų sukaktis, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka skelbia literatūrinių imitacijų (pastišo) konkursą. Šiuo konkursu siekiama atkreipti dėmesį į iškiliausių lietuvių literatūros talentų kalbą, jų stilistinę meistrystę, taip pat paskatinti įamžinti dalyvių individualias patirtis. Konkurso dalyvių objektas – šių metų sukaktuvininkų Žemaitės (175 metų sukaktis), Jurgio Savickio (130 metų sukaktis) ir Henriko Radausko (110 metų sukaktis) tekstai. Raginame, mėgdžiojant kūrinio stilistinę manierą, kuo tiksliau atkartoti visas pasirinkto autoriaus ypatingos kalbos subtilybes: žodyną, sintaksę, ritmiką ir, jei yra, rimą. Plačiau apie konkursą ›

Kviečiame atidžiau žvilgtelėti į J. Savickio biografijos linkius ir kūrybą. Jurgis Savickis (1890–1952) – vieniems geriau žinomas kaip diplomatas, kitiems – rašytojas, netipinis avangardistas, savo individualistine laikysena svetimas kolektyviniams avangardizmo sambūriams, lietuvių prozos novatorius. Pagausantyje, buvusiame Ariogalos valsčiuje, gimęs J. Savickis gimnaziją baigė Maskvoje. 1911 m. įstojo į aukštesniuosius žemės ūkio kursus Peterburge. Tačiau jis svajojo tapti dailininku, tad po kelių mėnesių metė mokslus ir grįžo į Maskvą studijuoti dailės. 1913 m. įstojo į Krokuvos dailės gimnaziją.

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas gyvenimą pakreipė kita linkme. J. Savickis vėl atsidūrė Rusijoje čia  įsitraukdamas į Lietuvių pabėgėlių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veiklą. 1915 m. išvyko į Kopenhagą, ten rūpinosi karo belaisviais ir pabėgėliais lietuviais. Lietuvai atkūrus nepriklausomą valstybę, nuo 1919 m. sausio 1 d. dirbo oficialiu Lietuvos atstovu Danijoje. J. Savickis greitai išmoko danų kalbą, spausdino publikacijas vietos spaudoje, leido lietuviškos tematikos atvirukus.

1921–1923 m. jis reprezentavo Lietuvą Švedijoje, Norvegijoje, Olandijoje, o nuo 1924 m. – Suomijoje. 1927–1930 m. dirbo Lietuvoje, Užsienio reikalų ministerijoje, 1928–1930 m. vadovavo Valstybės teatrui. Pasak J. Savickio biografiją tyrinėjusios Aurelijos Pociūtės, būdamas diplomatiškas, lengvai bendraujantis ir nešališkas vadovas, J. Savickis greitai pelnė kolektyvo pagarbą ir simpatijas. Naujasis teatro direktorius netoleravo intrigų, užkulisinių žaidimų, tačiau su aktoriais buvo jautrus ir nuoširdus. Pradėjęs dirbti, atkūrė vaidybos mokyklą, stengėsi sutelkti pajėgiausius menininkus, rūpinosi darbuotojų atlyginimais, pensijomis, pašalpomis, stengėsi organizuoti išvykas ir gastroles kitose šalyse.

1930–1937 m. J. Savickis paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu Švedijoje. Išvykęs svetur, ir vėl sėkmingai populiarino lietuvių kultūrą, organizavo lietuvių parodas, menininkų gastroles, įvairius renginius ir leidybą: švedų (1931 m.) ir prancūzų (1934 m.) kalbomis išleido solidų albumą „Lietuvos menas“, parengė ir švedų kalba 1940 m. išleido antologiją „Lietuvių novelė“. Nuo 1938 m. Lietuvos atstovas Latvijoje, 1939–1940 m. nuolatinis delegatas prie Tautų Sąjungos Ženevoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir sovietų okupacijai, pasiliko Prancūzijoje. Gyveno Rokbriun Kap Marteno vietovėje, nedideliame „Ariogala“ pavadintame ūkyje.

J. Savickis visą gyvenimą domėjosi daile, ypač modernistine, diplomatinio darbo laikotarpiu aktyviai propagavo lietuvių tapytojus ir tautodailę užsienyje. Rašytojas taip pat domėjosi teatru, Europos kultūra, pasižymėjo kaip aristokratiška ir kosmopolitiška asmenybė. Mokėjo lenkų, rusų, prancūzų, vokiečių, danų, švedų, italų kalbas.

Beletristo plunksną išbandė anksti – 1910 m. debiutavo apsakymais „Lietuvos žiniose“. Pirmosios knygos pasirodė trečiajame XX a. dešimtmetyje: „Šventadienio sonetai“ (1922), „Ties aukštu sostu“ (1928). Po pirmųjų dviejų novelių rinkinių išėjo trys kelionių apybraižų knygos, pasirašytos Rimošiaus slapyvardžiu: „Atostogos“ (1928), „Truputis Afrikos“ (1934) ir „Kelionės“ (1938). Pats J. Savickis labai mėgo ne tik keliauti, bet ir skaityti kelionių aprašymus, atsiminimus. Trečiąjį novelių rinkinį „Raudoni batukai“ paskelbė tik 1951-aisiais, jau gyvendamas Prancūzijoje. Romanas „Šventoji Lietuva“ skaitytojus pasiekė (1952).

Ne vienas J. Savickio kūrybą tyrinėjęs literatūrologas pritaria, kad šio rašytojo, visada vengusio bet kokių sambūrių, organizacijų ir draugijų, kūrybą sunku įsprausti į kurio nors „-izmo“ rėmus. Pasak poeto A. Nykos-Niliūno, šis „amžinas emigrantas“, „artistas be publikos“ „lietuvių literatūroje visą gyvenimą pasiliks savotiškas prašalaitis, dailiai susišukavęs ir išsikvėpinęs ponas įtaringai stebinčių kaimiečių tarpe“ (Aurelija Pociūtė. „Jurgis Savickis“, Tarp knygų, 2015, balandis). Anuomet jo proza buvo novatoriška keliais aspektais. Literatūrologų Viktorijos Šeinos-Vasiliauskienės ir Manfredo Žvirgždo teigimu, tarpukario Lietuvoje buvo neįprasta, kad rašytojas savo kūryba nesistengia siekti kokio nors „kilnaus“ tikslo: žadinti patriotinius jausmus, kovoti už kultūrą, socialinę lygybę. Modernistinėje J. Savickio prozoje atsisakoma tikslaus realybės vaizdavimo, atvirai demonstruojamas sąlygiškumas, teatrališkumas, iškeliama estetinė funkcija.

Į lietuvių novelę, pasak literatūrologo Vytauto Kubiliaus, J. Savickis atnešė Europos didmiesčių nuotaikos. Jo tekstuose atsiranda neįprastos veiksmo vietovės: Monte Karlo kavinė, Paryžiaus kabaretas, tarptautinio traukinio miegamasis vagonas. Taip pat ir nauji veikėjai: amerikietis kino aktorius, Varšuvos baleto žvaigždė, bulvarinių romanų rašytojas. J. Savickio novelių pasaulis groteskiškas ir tragikomiškas. Jame nestinga intrigų, manipuliacijų ir dūžtančių iliuzijų. Siužetuose skaitytojas nuolat susiduria su netikėtomis, daug žadančiomis pažintimis, taip pat ir skaudžiais išsiskyrimais, byrančiomis svajonėmis. Antra vertus, J. Savickio kūryba neatsiejama nuo pokšto ir sąmojo, gyvenimiškos ironijos. Anot A. Pociūtės, juokas ir žmogiška šiluma, grožio ir harmonijos ilgesys išsklaido liūdesį ir slogią nuotaiką, sukeltus žmogaus prigimties ir pasaulio tvarkos netobulumo. J. Savickio ironija – lengva, žaisminga ir švelni, bet kartu turinti žiaurumo atspalvį.

J. Savickio kūryboje regima ligtolinei lietuvių literatūrai nebūdinga nuo veiksmo atsitraukusio, abejingo ir atsainaus pasakotojo, o veikiau – stebėtojo pozicija. Literatūrologų V. Šeinos-Vasiliauskienės ir M. Žvirgždo vertinimu, įvykiai kūrinyje matomi iš saugios distancijos, veikėjų mintys ir jausmai pasakotojo nejaudina, veikėjai – lyg operetės personažai, jų pastangos atrodo komiškos, beprasmės, išgyvenimai, jausmai – tarytum netikri, juokingi, egzistencija tuščia.

Išskirtinė ir J. Savickio leksika, kalbėjimo stilius. Tekstuose netrūksta vokiečių, prancūzų, kitose kultūrose ir kalbose būdingų posakių nuotrupų, fragmentų, susipina skirtingi funkciniai stiliai, kultūrinės reminiscencijos. Lietuvių kalba prisodrinta tarptautinių terminų, naujadarų, žargonizmų, laikraštinių frazių, naikinama įprasta literatūrinė, kuriama artimesne šnekamajai kalba.

Sausis
P A T K Pn Š S
28 29 30 31 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

YouTubeFacebookLinkedInInstagramFlickr