Telefonas Klaustukas Sitemap
2020 m. gruodžio 18 d.

Tarpukario jaunimo organizacijų laikraštėliai

Laikraštėliai – tai masinis XX a. jaunimo gyvenimo reiškinys, itin išpopuliarėjęs Lietuvai tapus nepriklausoma. Tik dalis šių ypatingą ugdomąją ir šviečiamąją reikšmę turėjusių reliktų pasiekė mūsų dienas. Plačiau apie laikraštėlius pasakoja Vilniaus universiteto Knygotyros, mediotyros ir leidybos tyrimų katedros docentas dr. Tomas Petreikis.

Laikraštėliais tradiciškai vadiname ranka rašytus ir operatyviaisiais dauginimo prietaisais spausdintus leidinius. Jų leidybos ir spaudos nereglamentavo spaudos įstatymai, išlikimu nesirūpino ir valstybinės bibliotekos, todėl tik dalis jų išliko iki šių dienų.

Lietuvių laikraštėliai radosi XIX a. viduryje kaip viena iš gimstančios lietuvių nacionalinės kultūros saviraiškos formų. Pirmųjų laikraštėlių pasirodymas sutapo su operatyviųjų dauginimo priemonių atsiradimu. Laikraštėlių žymiai padaugėjo lietuviams 1904 m. atgavus lietuvišką spaudą. Jų leidėjai siekė žadinti moksleivių tautinę savimonę.

Laikraštėliai suklestėjo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Masinio pradinio švietimo sistemai reikėjo ne vien pradinių, vidurinių ir gimnazijų tinklo, bet ir kūrybingos pedagogų bei moksleivių bendruomenės. Sunkiu valstybės kūrimosi momentu, trūkstant lėšų spaustuvėms, įvairių organizacijų, gimnazijų leisti nedidelio formato laikraštėliai ir sąsiuviniai buvo to meto literatūrinio gyvenimo išraiška, mokyklų ir organizacijų gyvenimo atspindys. Formavosi tradicija: švietimo įstaigose veikusios literatų, sportininkų, kraštotyrininkų ir kitos grupelės siekdavo leisti savo leidinį.

Pagal turinį laikraštėlius galima skirstyti į keletą grupių. Įdomiausi ir originaliausi laikraštėliai buvo nepriklausomų, nemasinių organizacijų ar leidžiami grupės bendraminčių. Juose yra įdomesnių straipsnių kraštotyros, literatūros ir kitais klausimais. Esama išplėtotų humoro skyrių, skelbta originalios ir verstinės, taip pat vietos kūrėjų literatūros. Juos įprastai ir iliustruodavo meno polinkį turintys moksleiviai, iš kurių dažnokai išaugdavo ir žymių menininkų. Kartais mokykliniai laikraštėliai davė pradžią visuomeniniams, etiniams judėjimams.

Lietuvoje 1940 metais iki birželio 15 d. buvo leidžiama apie 80 mokyklinių laikraštėlių. Tai dukart mažiau nei 1925 metais, bet autoritarinis režimas per savo jaunimo organizacijas dar palaikė šį spaudos reiškinį.

Pirmaisiais sovietinės okupacijos metais dauginimo prietaisų kontrolė padidėjo, daugelis visuomeninių organizacijų buvo uždaryta. Nesant nei prieinamų techninių galimybių, nei skatinimo ir mokytojų paramos, laikraštėlių leidyba apmirė ir sustojo.

Dažnai apie laikraštėlių leidybą žinome tik iš istorinių šaltinių, jie niekada nebuvo sistemingai renkami ir saugomi. Tačiau kolekcininkų Jono Kirlio ir Povilo Gasiūno pastangomis sugebėta surinkti gana daug mokyklinių laikraštėlių ir taip juos išsaugoti ateities kartoms.

Didžiausia savilaidos laikraštėlių kolekcija saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, ją sudaro 653 pavadinimų laikraštėliai. Nacionalinė biblioteka parengė parodą „Mūsų mintys: tarpukario jaunimo organizacijų laikraštėliai“, kurioje eksponuojami Retų knygų ir rankraščių skyriaus darbuotojų atrinkti laikraštėliai. Taip pat eksponuojami Alytaus dailės mokyklos mokinių kūriniai, interpretuojantys spaudos temą.

Ši paroda – Lietuvos kultūros tarybos remiamo projekto „Netikėtos kultūros atodangos“ dalis.

Paroda veikia 2020 m. lapkričio 6 d. – 2021 m. sausio 31 d. Pažinimo erdvėje (V a.). Parodą taip pat galite peržiūrėti virtualiai Nacionalinės bibliotekos „Facebook“ paskyroje.