Edukacijos ciklas „Tylioji kaligrafija ir koliažo kontrastai“

2025 m. sausio 14 d. 17.00 val. – 18.30 val.

Sausio mėnesį iš naujo atrandame įvairių komponavimo būdų ir technikų galimybes. Šį kartą bandysime sujungti ir koliažą, ir kaligrafiją. Kviečiame į edukaciją sausio 14 d. 17 val. Nacionalinės bibliotekos VIP erdvėje (V a.).

Kiekvienai užduočiai (temai) skirsime po vieną pamoką. Pirmoje pamokos dalyje bus aiškinama teorinė dalis, antroje dalyviai atliks kelis variantus pagal numatytą temą. Vėliau vyks atliktų darbų aptarimas, keitimasis nuomonėmis ir jausmais.

Koliažo esmė – jau egzistuojančių medžiagų panaudojimas ir fragmentavimas. Čia svarbu neužbaigtumo, atsitiktinumo efektai. Kartais net sunku numatyti, kaip atrodys pabaigtas kūrinys. Gali atsirasti žaidimo, netikėtumo elementai, nuvedantys į visai naujas kryptis ir sritis. Be abejo, tam tikrų medžiagų derinimas sukuria ne tik kitokį vizualinį sprendimą, bet ir padeda pamatus naujai ar šiuolaikiškai filosofijos „mokyklai“, kurios idėjos atsispindi vaizde. Šios idėjos gali sietis su tušo tapybos spontaniškumu, atsivėrimu nežinomybei ar subtiliam neužbaigtumui.

Koliažas – meno sritis, kuriai simpatizuoja įvairių sričių menininkai: tapytojai, grafikai, tekstilininkai, keramikai. Ne paslaptis, kad ir literatūroje atvirai, cituojant kitus autorius, galima dėlioti kalbinį, tekstinį koliažą, supintą iš kelių autorių kūrybos. Autorius savaip gali valdyti šiuos tekstus... Kaip antai autorių kolektyvo išleista knyga „Dailės kritikos (meta) metodologijos metmenys“ (2018 m.). Čia „cituojami“ kiti autoriai ir menami jų sukurti tekstai, kurių jie net neparašė... Taip pat šių kolegų bendraminčio, tapytojo G. Znamierovskio kūryba, kurioje jis šmaikščiai „pertapo“ meno istorijos „paveiktus“ paveikslus, bylojančius apie dabartines gyvenimo peripetijas. O kur dar kompozitorių kūryba, išskaidanti ar „preparuojanti“ garsus, kad vėliau tai susidėliotų ( arba ne) į tam tikrus muzikos motyvus. Taigi koliažo apraiškas galima atpažinti ir laike, ir erdvėje, netgi transcenduojant už trimačio pasaulio ribų.

Todėl Meno edukacijų ciklas kviečia atpažinti sąsajas tarp skirtingų istorinių ar estetinių idėjų. Galbūt išlikimo linija nupiešta, kai dar nebuvo kalbos, nubrėžė kelią ženklo ar raidės link? Tad žavėdamiesi P. Klee ar M. Tobey kompozicijomis atrandame Tolimųjų Rytų kaligrafiją. H. Hartungas („Ecole de Paris“ abstraktaus kaligrafinio stiliaus kūrėjas) sakė, kad tai „visiškai nauja meninės išraiškos kalba, labiau tiesioginė nei ankstesnės tapybos kalbos“.

Kaligrafija (iš graikų καλλιγραφία) yra rašymo būdas, artimas vizualiajam menui. Raidžių ar ženklų rašymas atliekamas pieštuku, tušu ar bet kuria kita rašymo priemone. Šiuolaikiniame pasaulyje kaligrafinė praktika apibrėžiama kaip „menas, ekspresyviu, harmoningu ir meistrišku metodu suteikiantis formą ženklams. Pvz., japonai kaligrafiją vadino „shodō“ (書道, „rašymo kelias“), kinai „shūfǎ or fǎshū“ (書法 or 法書 „rašymo metodas“).

Sumijė (jap. „sumi-e“) japoniškoje terminologijoje „sumi“ reiškia juodą tušą. „E“ – tapybą. Tačiau, liejant ar skiedžiant tušą vandeniu, dar nereiškia, kad bus nutapytas sumijė paveikslas...