2017 m. spalio 3 d.

Nacionalinės bibliotekos studijoje – Lietuvių literatūros klasikus ispaniškai prakalbinusi vertėja C. C. Dugo

Čia visais lapais dreba epušės nusgandę;
Kožnoj klaiką nekantrios žalktyčios atrandi.

Ar daug tarp perskaičiusių šias eilutes iš Antano Baranausko „Anykščių Šilelio“ atpažintų užuominą į  pasaką „Eglė, žalčių karalienė“?  O kiek iš jau žinančių šių eilučių prasmę gebėtų išversti tekstą į dabartinę lietuvių kalbą? „Žinau, kad buvo vertėjų, nesupratusių, kad čia kalbama apie Eglę“, – pasakojo vertėja, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentė Carmen Caro Dugo, prieš kelerius metus į ispanų kalbą išvertusi Kristijono Donelaičio „Metus“ ir ką tik ispanų skaitytojams pristačiusi A. Baranausko „Anykščių šilelio“ vertimą.  Verčiant eilutes su užuomina į vieną svarbiausių lietuviškų mitų, vertėjai labiausiai rūpėjo ne ispaniškos kalbos atitikmenų lietuviškiems tarmiškiems žodžiams paieška, bet perteikti lietuvės Eglės istorijos prasmę kitos kultūros žmonėms. Taip ispaniškame vertime atsiranda A. Baranausko tekste neminėtas Eglės vardas. Tiesa, Eglės ir žalčio istorijai  skirtoje išnašoje teko ne tik atpasakoti pasakos siužetą, bet ir paaiškinti ispanams, kad Eglė yra moteris, o žaltys – vyras, mat ispanų kalba eglės medis yra vyriškos giminės, o žaltys – moteriškos. 

Į pokalbyje dalyvavusios Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vyriausiosios metodininkės-tyrėjos dr. Dalios Cidzikaitės klausimą, ką sunkiau versti – klasiką ar šiuolaikinius tekstus,  Carmen atsakė, kad mieliau dirba su klasika, kuri jai, XVII a. ispanų literatūros  tyrinėtojai,  labai artima. Gali būti, kad jai lengviau suprasti to laikotarpio poetinę kalbą nei šiuolaikinį paauglių žargoną Ispanijoje, kurioje ji negyvena jau dvi dešimtis metų.

A. Baranausko „Anykščių šilelis“ yra daugiausia vertėjų dėmesio sulaukiantis lietuviškas poetinis tekstas. Ispaniškas šio kūrinio vertimas išleistas serijoje drauge su daugeliu kitų garsių klasikai priskiriamų kūrinių. Ar galime tikėtis, kad lietuvių literatūros klasika nuguls į pasaulinės klasikos lentynas? Trumpai reziumuojant abiejų pašnekovių studijoje šiuo klausimu išsakytas mintis, atsakymas būtų toks: tikimybė yra, bet procesas lėtas. „Todėl matau tokio darbo prasmę – versti tekstus, atspindinčius lietuvių kultūrą“, – sako C. C. Dugo.  

„Ar Lietuvių kultūroje, literatūroje ir kasdienybėje justi ypatingas lietuviškas santykis su gamta, mišku?“  – klausiame ponios Carmen, kuri po dvidešimties Lietuvoje praleistų metų ne tik išmano lietuvių literatūrą, bet ir puikiai jaučia jos kasdienybę.  „Taip, jis yra. Mano ryšys su gamta čia labai pasikeitė“, – atsako pašnekovė. 

C. C. Dugo mintis apie lietuvių kalbą, vertimo ypatumus ir subtilybes, apie mūsų šalyje gyvenant juntamą ryšį su gamta ir žeme, geranorišką ir dosnią vietinių ir Ispanijos žmonių pagalbą verčiant grybų pavadinimus ir kitus lietuviškus terminus rasite Nacionalinės bibliotekos studijoje vykusio pokalbio įraše.