Telefonas Klaustukas Gestu kalba Sitemap
2019 m. gruodžio 17 d.

Trūksta visuomenės suvokimo, kad be švietimo nėra valstybės ateities

Tokia apibendrinančia nuomone baigėsi paskutinis šiais metais Lietuvos politikų forumas, šįkart skirtas aptarti skaudžioms švietimo sistemos problemoms ir pasiūlyti receptams, kaip gydyti stipriai negaluojančią švietimo sritį.

Renginio moderatorius žurnalistas Edmundas Jakilaitis dalyvauti ir pareikšti nuomonę forume į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką pakvietė: Arūną Dulkį, valstybės kontrolierių; Saulę Mačiukaitę-Žvinienę, Švietimo tarybos pirmininkę; Robertą Dargį, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentą; Darių Kuolį, pirmąjį nepriklausomos Lietuvos kultūros ir švietimo ministrą; Raimondą Kuodį, ekonomistą.

Švietimo sistemos problemos, būtinų permainų klausimai – kada švietimas taps prioritetu, kaip užtikrinti sėkmingą mokinių ugdymą šalyje, kada politikos elitas gebės prisiimti atsakomybę už būtinus sprendimus, įgyvendinant švietimo reformą, ir gal pagaliau jau laikas nustoti švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus ir pertvarkyti tai, kas seniai turėjo būti pertvarkyta, kad švietimas būtų orientuotas į vaikų pasiekimus, o ne į pastatus, įstaigų tinklą ar darbo vietas, apskritai ar mūsų visuomenė tiki švietimo nauda  –  šie ir kiti aktualūs klausimai buvo svarstomi forume „Kada pagaliau imsimės tikrų permainų švietime?“

Valstybės kontrolė jau ne vienus metus rodo pirštu, kur ir ką valstybėje galima daryti geriau, efektyviau, kokybiškiau. Kada nustosime vogti iš savo pačių ateities, kai valstybės auditai rodo, kad švietimo problemos tampa nacionalinio saugumo klausimu. „Jei į švietimą žiūrėsime kaip į žmogų, tai jo problemos išplitusios visame kūne. Nuo 2006 m. Lietuvoje nuolat fiksuojami gerokai žemesni mokinių pasiekimai nei EBPO valstybių vidurkis. Net 36 proc. penkiamečių auga socialinės rizikos šeimose ir nelanko ikimokyklinio ugdymo įstaigų. Neužtikrinama bendrojo ugdymo kokybė. Kas trečias mokinys turi po vieną korepetitorių ir tas skaičius kasmet auga. Kas ketvirtas pradinukas jau turi po korepetitorių. 50 procentų švietimui skiriamų mūsų visų lėšų nueina pastatams išlaikyti. Užimame 27 vietą Europos Sąjungoje pagal suaugusiųjų, besimokančių visą gyvenimą, skaičių...“ – liūdną statistiką vardijo valstybės kontrolierius A. Dulkys.

„Tarsi akivaizdu, kad daugiausia dėmesio turi būti skiriama švietimo klausimams, nes be žinių ir be gebėjimo jas taikyti, be išsilavinusių ir kūrybingų žmonių mes neauginsime šios valstybės. Švietimo tema yra viena iš esminių visuomenės ir valstybės ateičiai, bet visuomenės apklausose tarp svarbiausių spręstinų problemų švietimo klausimai atsiduria tik šeštoje vietoje. Mes dar iki galo neįsisąmoninome švietimo svarbos. Švietimas paliečia kiekvieną žmogų visuose jo gyvenimo etapuose, kiekvieną sritį, viešąjį ir privatųjį sektorius, bet visuomenėje jis vis dar nėra prioritetas. Nors politikoje ir valstybės valdyme turime protingų ir atsakingų žmonių, bendrai paėmus, mes politiniuose sluoksniuose šiandien neturime reikiamo potencialo švietimo reformoms įgyvendinti. Švietimo sistemos pokyčių rezultatus pajusime tik po ilgo laiko, todėl politikai taip nenoriai imasi įgyvendinti pokyčius šiame sektoriuje“, – kalbėjo Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas R. Dargis.

„Didelė atsakomybės ir iniciatyvos dalis tenka visuomenei – tik jos veikimas gali prioritetizuoti šiuos klausimus. Švietimo sistemos reforma yra labai kompleksinis klausimas, būtina, kad jį sprendžiant  įsitrauktų visos visuomenės grupės. Pagrindas yra visuomenės suvokimas, kad be švietimo nėra valstybės ateities. Jeigu užauginsime visuomenės suvokimą, kad švietimas yra vienas svarbiausių klausimų, kurį turi spręsti valstybė, pasikeis ir politikų požiūris. Juk, kaip sakė J. Greimas, švietimas yra pagrindinis mūsų savikūros būdas“, – įžvalgomis dalijosi visuomenininkas D. Kuolys.

Forumo dalyvių manymu, Lietuvai šiandien kaip niekada iki šiol reikia kūrybingų, intelektualių ir iniciatyvių žmonių, kurie patys galėtų generuoti idėjas, kurti ir savo kūryba dalytis su kitais ir taip kurti pridėtinę vertę valstybei. Tam pasiekti reikia realių ilgalaikių tikslų iškėlimo, teisingų prioritetų parinkimo, kompetencijos ir turint kompleksinį planą eiti dalinio laikino centralizavimo keliu, nurodant labai aiškius tikslus savivaldybėms, kokius rezultatus ir per kiek laiko jie turi pasiekti. O kas lauktų tų, kurie nesugebėtų ar nenorėtų tokių planų įgyvendinti, sužinosite pažiūrėję visą forumo diskusijos vaizdo įrašą.

Daugiau nuotraukų ›