2020 m. kovo 2 d.

Nacionalinėje bibliotekoje – antrasis Kalbos klubo pokalbis

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko antrasis Kalbos klubo organizuotas pokalbis – „Mano kalbos ribos žymi mano pasaulio ribas: semantika ir pasaulio vaizdas kalboje“, kuriame diskutuota apie kalbinio ir realiojo pasaulio sąveiką, analizuoti prasmės kūrimo mechanizmai ir semantinis žodžių kraitis. Pokalbyje dalyvavo rašytojas Rimantas Kmita, poliglotas, vertėjas Markus Roduneris ir Sofijos Kovalevskajos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Andželika Aleksandravičiūtė. Svečius kalbino lingvistikos profesorė Jolanta Zabarskaitė.

Antrajame Kalbos klubo pokalbyje gilintasi į žodžių istorines, etnokultūrines, kultūrines šaknis. Diskusijoje taip pat kelti klausimai: ar iš tikrųjų kalbos ribos žymi pasaulio ribas, kaip atsiranda pasaulėvaizdis ir jo niuansai? Kokią įtaką pasaulio supratimui daro mažybinių žodžių formų vartojimas?

Lingvistikos profesorė J. Zabarskaitė, svarstydama apie kognityvinę žodžio reikšmę kiekvieno gyvenime, teigė: „Žodis yra jungtis tarp realaus ir idealaus, mūsų susikurto pasaulio, bet ta jungtis atsiranda kaip tikrovės etiketė. Prie visko, kas mus supa, ką mes mąstome, matome, apie ką svajojame, priklijuojame žodžius ir pavadinimus“. Plėtodamas šią temą R. Kmita dalijosi mintimis, esą žodis žymi santykį su daiktu ir jį parodo. Anot jo, įvairūs žmonės kilę iš skirtingų socialinių klasių, skirtingų šeimų, kur nevienodai auklėjama, todėl ir pasaulis matomas nevienodai.

J. Zabarskaitė taip pat dalijosi įžvalgomis apie pasaulėvaizdžio elementus. Anot mokslininkės, žodis turi sąvoką ir sąvokoje esti daug įvairių dalykų, kurie ir yra pasaulėvaizdžio elementai. Žodis turi šaknis, kurios sudaro sąvoką, suvokimo elementus, o jie savo ruožtu sudaro pasaulėvaizdį. Kiekvienas žodis įsišaknijęs į nacionalinę kultūrą bei etnokultūrą ir turi savo socialines šaknis.

R. Kmita pabrėžė kalbos dinamiškumą teigdamas, jog skirtingose terpėse, socialinėse ir kultūrinėse situacijose, aplinkose vartojama kalba kinta, savitai išsidėsto koncentriniais ratais. „Yra kalba, kuria kalbame šeimoje, artimesnėje aplinkoje, draugų rate. Socialinė kilmė žymi sluoksnį, kur vartojama kalba. Yra miesto, kaimo, rajono kalba. Tuomet yra regionas, valstybė, bendrinė kalba“, – teigė rašytojas. Pedagogė A. Aleksandravičiūtė dalijosi mintimi apie tai, kad išskirtinai bendrinės savo šalies kalbos mokėjimas riboja žmogaus suvokimą. „Jei mokame tik bendrinę savo šalies kalbą, tai riboja mūsų suvokimą. Jei pažįstame savo tarmes, galime suvokti platesnį kontekstą ir pamatyti daugiau. Man atrodo, dėl to, kiek tu kalbi, kiek leidi sau nebijoti kalbėti ir nusikalbėti, atsiranda kalbos žaismingumas, o iš jo – kažkas nauja“, – kalbėjo A. Aleksandravičiūtė.

Pokalbyje taip pat diskutuota apie dviejų kalbų pasaulėvaizdžio niuansus ir peripetijas. R. Kmita dalijosi mintimis, esą kiekviena užsienio kalba žmogui duoda naują pasaulį, o esamą praplečia, taigi pasaulį galima patirti per kitos kalbos prizmę. Tai yra dovana. Lietuvių kalbos mokytoja A. Aleksandravičiūtė dalijosi patirtimi, kai dirbant su vaikais, kurių gimtoji kalba yra rusų kalba, mokymąsi labiausiai pagyvina kūrybinis procesas, leidžiantis sujungti dvi kalbas, skatinantis pamilti lietuvių kalbą. Anot jos, skaitant literatūrą, pavyzdžiui, Kristijono Donelaičio, Antano Baranausko kūrinius, galima rasti žodžių, kurie turi atitikmenį pagal skambėjimą. „Jei moki rusų kalbą, gali gražiai sužaisti tais žodžiais ir vaikui parodyti lietuvių kalbos grožį, parodyti, kad ta kalba artima, neturi kažkokios distancijos. Abi kalbos yra lanksčios“, – kalbėjo pedagogė.

Vertėjas Markus Roduneris svarstė apie daugiakalbystę ir su ja susijusias problemas. Jo teigimu, yra tam tikra tikrovė ir yra dalykų, kurių nėra. Ne visada galima išversti žargonizmą, nes kitoje kalboje tiesiog nėra konkretaus atitikmens.

Nuo metų pradžios veikiančio Kalbos klubo tikslas – įveikti stereotipus, kurių, kai mąstome apie kalbą, turime daug. Susitikimai vyks kiekvieno mėnesio paskutinį trečiadienį.