Mėnesio tema – Nuostabus gėlių pasaulis

Kaip atrasti gerų ir įdomių knygų, kai jų tiek daug ir išties lengva pasiklysti bibliotekos labirintuose? Kiekvieną mėnesį mūsų interneto svetainėje ir „Facebook“ paskyroje rasite knygų rekomendacijas tam tikra tema ikimokyklinukams, pradinukams, jaunesniems ar vyresniems paaugliams. Siūlysime naujų ir senų knygų, prozos ir poezijos, lietuvių ir užsienio autorių.

Labai dažnai vaikų literatūra (ir ne tik vaikų) remiasi augalijos pasauliu, kuris teikia rašytojams, poetams kūrybos impulsų: pašnibžda temas, atkreipia dėmesį į kokią nors netikėtą problemą, tampa išraiškinga kūrinio metafora ar net atskiru personažu. Atskiro dėmesio nusipelno gėlės – jos tokios įspūdingos savo spalva, forma, kvapu, faktūra ir net skoniu...  Vaiką skaitytoją kūriniai apie augalus, gėles kviečia būti pastabesnį, labiau įsižiūrėti į mus supantį pasaulį. Kviečiame skaityti.

 

Anna Sakse. „Pasakos apie gėles“

Latvių literatūros klasikės Annos Sakses (1905–1981) svarbią kūrybos dalį sudaro pasakų knygos. Lietuvių kalba išleisti rinkiniai „Laimės kalvis“ (1964), „Pasakos apie gėles“ (1969, 2005 ir 2014), pasakų rinktinė „Milžino šauksmas“ (1993). Lietuvoje daugiausia dėmesio sulaukė „Pasakos apie gėles“, jos ir šiandien mielai skaitomos. 2010 m. knyga išleista garsiniu pavidalu. 2017 m. Vilniaus teatre „Lėlė“ pastatytas spektaklis vaikams „Gėlių istorijos“. Atskiros pasakos įgarsintos LRT „Vakaro pasakų“ cikle, pavyzdžiui, „Raganiukė“. Pasakų turinys ir raiška tinkama vaikams, jos sudomina ir paauglius, nors kai kurių kūrinių semantika gana sudėtinga, reikalaujanti skaitytojo, turinčio daugiau gyvenimo patirties. Tai ypač pasakytina apie pasakas meilės tema.

Šioje knygoje labai svarbi gėlių vaizdinio įtaka pasakų semantikai, tiksliau tariant, kaip gėlė (konkretus augalas su savo savybėmis) ir jos vardas (sykiu ir to vardo vertimas į lietuvių kalbą) lemia pasakos prasmę, kaip rašytoja (ir vertėja) pasinaudoja gamtos pasaulio ir kalbos išgalėmis. Pasakos primena etiologines sakmes apie augalų kilmę. Tokia paralelė gali būti aktuali mokytojams, rengiantiems pamokas apie tautosakos ir literatūros sąsajas, tarpdalykinėms literatūros ir biologijos pamokoms, įvairiems projektams.

Rašyti pasakas apie gėles pastūmėjo puikios latvių dailininko Kārlio Sūniņš’o akvarelės, kurias rašytojai pasiūlė leidykla. Iliustracijos buvo skirtos kinų poeto eilėraščių rinkiniui, tačiau dėl kultūros revoliucijos Kinijoje atsisakyta sumanytą rinkinį leisti ir Latvijoje. Kaip rašo menotyrininkė Ināra Ņefedova, A. Sakses ir K. Sūniņš’o draugystę rengiant pasakų apie gėles leidinį nulėmė keistų aplinkybių sutapimas. Gėlės rašytojai tapo itin artimos ir svarbios, kai dėl ligos ji turėjo atsisakyti aktyvaus visuomeninio gyvenimo ir leisti laiką namuose Mežaparke, kur ją supo gėlės. O dailininkas turėjo sukaupęs nepanaudotų akvarelių, vaizduojančių gėles. Leidyklos „Liesma“ vyresnysis redaktorius parodė rašytojai šiuos piešinius, ir ji nutarė, kad būtinai reikia juos išspausdinti.

Rinkinį sudaro 33 pasakos. Vienos pavadintos tradicinių, gerai žinomų tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje gėlių ar žydinčių krūmų ir medžių vardais („Pienė“, „Jazminas“, „Vyšnia“), nemažai esama pasakų apie egzotinius augalus („Kamelija“, „Lotosas“, „Orchidėjos“ ir kt.). Autorės akiratin patenka tiek laukiniai, tiek darželiuose žydintys augalai (plg. „Zuikio kopūstai“, „Kardeliai“). Yra ir išgalvotų augalų arba išgalvotais vardais pavadintų pasakų („Czi Czina“, „Raganiukė“, „Kvaputė“). Jau rinkinio pavadinimas akcentuoja gėlės vaizdinio svarbą. Nors juo ir pasakoma, kad tai pasakos apie gėles, iš tiesų tai pasakos apie žmones ir jų santykius, tačiau tuos santykius įprasmina būtent gėlės ar kito žydinčio augalo (medžio, krūmo) vaizdinys. Daugumos ciklo pasakų esminė mintis: niekas iš žmogaus gyvenimo nedingsta be pėdsako – nei laimė, nei kančia, nei geri, nei pikti darbai. Ypač gausi meilės tematikos pasakų grupė („Raganiukė“, „Snieguolė“, „Erškėtrožė ir Ryto Vėjas“ ir kt.). Nedaugelyje pasakų iškyla vaiko tema („Kiaulausiukas“, „Žirniukas“), kur kas dažniau, pasitelkiant gėlių vaizdinius, perteikiamas vaikino, merginos likimas. Apibūdindama A. Sakses literatūrines pasakas, ypač ciklą apie gėles, Ingrīda Kiršentāle pabrėžia, kad tai stebuklinės pasakos, tačiau ne dėl to, kad jose veiktų antgamtiniai liaudies pasakoms būdingi personažai (tokių yra vos keli), o dėl jų pabaigose įvykstančio stebuklo – žmogaus mirties / žūties vietoje išaugančios gėlės ar augalo, arba dėl to, kad augalai turi savybę susikalbėti, įgyti žmogiškų savybių. Tai etiologinės pasakos.

Kodėl A. Sakse vaizduoti renkasi gėles? Vienas iš galimų atsakymų – gėlės žmogui daro didelį poveikį. Stulbina jų grožis ir įvairovė. Autorė remiasi tiek savo krašto, tiek svetimų tolimų kraštų augalijos tradiciniais vaizdiniais. Šie ypatingi, įstabūs gamtos objektai turi galią sužadinti visas žmogaus jusles – regą (žiūrintįjį veikia žiedų formos ir spalvos), uoslę, skonį – jaučiami visokiausi kvapai, skoniai. Gali veikti net ir klausą (girdimi garsai arba tyla). Todėl skaitant pasakas reikia atkreipti dėmesį į tai, kokią juslę sužadina viena ar kita gėlė ir kaip tuo pasinaudojama konkrečioje pasakoje (remtasi Reginos Kvašytės ir Džiuljetos Maskuliūnienės straipsniu in Rubinaitis, 2025 Nr. 4 (116), p. 6–8).

Vaikams ir jaunesniems paaugliams, 6–14 metų. 252 p.

 

Polonca Kovač. „Mažosios burtininkės vaistažolės“

Garsi slovėnų rašytoja Polonca Kovač (g. 1937, tikr. Magdalena Kovač) parašė įdomią knygą apie vaistažoles, kurių didžioji dalis gražiai žydi, skaniai kvepia. Į lietuvių kalbą išvertė Stasys Sabonis, pasirodė ji 1997 m. „Vagos“ leidykloje. Atėjo laikas šią knygą aktualizuoti – išleista senokai, leidimas nėra pakartotas, o juk knyga verta dėmesio.

 „Mažosios burtininkės vaistažolės“ yra literatūrinė apysaka-pasaka, sykiu ji yra ir pažintinio pobūdžio knyga, nes čia trumpai pristatomos pagrindinės augalo savybės: pateikiamas lotyniškas pavadinimas, nurodoma, kurios augalo dalys turi gydomųjų galių, kur auga, kada vaistažoliautojų jos turi būti renkamos. Pavyzdžiui: „Kietis – artemisia absinthium – apie metro aukščio augalas, kuris auga kalkėtoje dirvoje, sausuose šlaituose. Žiedai gelsvi, lapai plaukuoti, kartaus skonio. Renkame lapus ir žiedus“ (p. 50); „Levanda – lavandula angustifolia – smailais pilkšvai žaliais lapais augalas. Žiedai šviesiai mėlyni, kvapnūs ir švelnūs. Lapus renkame birželio ir lieps mėnesį“ (p. 64). Bet svarbiausia, kad apie kiekvieną vaistažolę yra sukurta atskira pasaka (apysakos-pasakos dalis). Pasakų gale pateikiami trumpi receptai: pavyzdžiui, „Receptas: sumaltus garstyčių grūdus užpilk šiltu vandeniu ir pasidaryk košės. Košę užtepk ant medžiagos skiautelės ir uždėk ant skaudamos vietos“ (p. 22).

Tačiau įdomiausia knygos dalis – pasakojimas apie mažąją burtininkę Lenčką (ji skraido ant dantų šepetėlio), atsikrausčiusią gyventi į senos liepos drevę. Joje Lenčka jaukiai įsikuria: „atsigabeno visą savo turtą: burtų knygas, krištolinį rutuliuką, įvairių džiovintų vaistažolių ir visą krūvą buteliukų“ (p. 10). Su burtininke susidraugauja vietinių pelių šeima, ypač mažieji Lolekas ir Lolika. Peliukai labai susidomi ypatinga burtininkės knyga, kuri vadinasi „Herbariumas“. Būtent šią knygą peliukai skaito drauge su burtininke Lenčka ir sužino daugybę paslapčių apie vaistažoles, gyvąją gamtą. Knygą labai praturtina dailininkės Ančkos Gošnik Godec jaukios iliustracijos.

Mažoji burtininkė Lenčka skaitytojus kviečia drauge pavartyti „Herbariumą“, pažinti vaistinius augalus (aprašyti net 34!). Ir sužinoti paslaptingą „Keturių vagių acto“ receptą, kuris yra pateiktas knygos gale. O kai ateina žiema, Lenčkai ir jos naminiam vorui Kryžiokui nieko nebaisu – juk podėliai pilni, vaistais ir maistu pasirūpinta. Kartais į svečius užeina „užkimusios varnos, sušalę kikiliai – visiems ji teikė pagalbą“ (p. 77). Dažnai užsuka ir bičiuliai peliukai Lolekas ir Lolika, apsirengę šiltais kailinukais. Peliukai naršo tarp kvepiančių puokštelių, visi dalijasi šiltais vasaros prisiminimais.

Pradinukams ir kiek vyresniems vaikams ( 5–12 metų) ir visiems, kas domisi vaistažolėmis. 77 p.

 

Kristina Gudonytė. „Gėlių dvaras“

Kristinos Gudonytės „Gėlių dvaras“ turi paantraštę „Romanas vaikams, kurie jau šį tą išmano apie gyvenimą“. Štai ką vienas internautas sako apie šią knygą portale kaskaityti.lt:

„Iš pradžių maniau, kad tai pasaka apie gėles. Ne, pasirodo, tai istorija apie gana ekscentrišką šeimą. Ir kietas močiutes, kurios bandys išspręsti visas problemas.

Siužetas lyg būtų visai ir įdomus. Beprotnamio tvarkyti atskubėjusios močiutės tikrai gali būti visai įdomūs personažai. Beveik taip ir buvo, tik kad visa istorija labai jau vaikiška ir paprasta… Bet juk ne suaugusiesiems čia, o, kaip ir parašyta knygos antraštėje, vaikams, kurie jau šį tą išmano apie gyvenimą. Tiems, kurie išmano jau šį tą daugiau, belieka pasiieškoti kitų knygų“ (Interneto prieiga https://kaskaityti.wordpress.com/2013/08/19/kristina-gudonyte-geliu-dvaras/).

  O vis dėlto gėlių čia esama, tik, žinoma, jų vaizdinys čia reiškia ne gėlę botanikos prasme. Tai šeimos pavardė. Taigi gėlė šiuo atveju – asmenvardis. Liudvikas Gėlė (o jis – garsus kompozitorius) netikėtai paveldi didžiulį dvarą su parku, kuris buvo kaip „tikra giria“, kiekvieno laisvę mylinčio vaiko džiaugsmas. Ir kiti šeimos narių vardai susiję su gėlių pasauliu. Mamos vardas – Rūta, ji svajoja susilaukti dukrytės, kurią pavadintų Lina: „Ji sapnavo gimsiant mažą, linų spalvos plaukų žydraakę mergytę, kurią per miegus šaukdavo Linele. Lina, Linelė, Linutė Gėlytė – argi ne gražu?“ (p. 8). Gimsta dvynukės, tad sesutės gauna du „gėliškus“ vardus – Ieva ir Lina. Taigi augalinis motyvas išlaikomas. Gėlių šeimos ekonomė – ponia Rozalija Musytė. Kai kas (įsimylėjęs žvejys Karolis) ją švelniai pavadins Rožele... Dar prisiminkime vieną iš močiučių – Gertrūdą Chrizantem, Paryžiuje gyvenančią operos primadoną, garsiojo kompozitoriaus motiną. Operos primadonai tinka įmantri paralelė su puošnia, egzotiška gėle Chrizantema. Ji labai sielojasi, kai triušis suniokoja jos mylimą skrybėlę, papuoštą gėlėmis...

Rašytojos valia gėlių vardai pasitelkti pavadinti, sykiu ir charakterizuoti kūrinio veikėjus. Smagus nuotykinis kūrinys visų pirma skirtas maloniam laisvalaikiui... Gėlių dvare.

Vaikams ir jaunesniems paaugliams, 8–12 metų. 126 p.

Knygas rekomenduoja Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros centro specialistai.