Telefonas Klaustukas Sitemap

Biblioteka vaikams ir jaunimui

2020 metų vaikų knygų leidybos diagnozė: „Knygos yra super“

2020 – tiesiog gražūs skaičiai. 2020 metai – skamba išties magiškai, ir dauguma astrologų bei ekspertų žadėjo stabilius metus, puikias galimybes drąsiai judėti pirmyn, su „teigiamais pokyčiais, kompromisiniais sprendimais, apmąstymais jaukioje namų atmosferoje“. Tačiau tai, ką pasauliui teko patirti 2020-aisiais, neišpranašavo nei astrologai, neapskaičiavo nei numerologai, nedaug panašių situacijų aprašyta fantastikos knygų siužetuose. Labiausiai pasitvirtinusi metų prognozė – „apmąstymai namų aplinkoje“. 

Lietuvos vaikų literatūrai 2020-ieji prasidėjo įprastai. Metų pradžioje išėjo naujos vaikų literatūroje jau įsitvirtinusių rašytojų Ignės Zarambaitės, Vytauto Račicko, Neringos Vaitkutės, Danguolės Kandrotienės, Mariaus Marcinkevičiaus knygos. Dailininkė Aušra Kiudulaitė debiutavo su autorine paveikslėlių knyga. „Gyventi reikia be formulių, reikia būti atviram“ – su šia Jono Meko mintimi Vilniaus knygų mugė pasitiko kūrėjus ir lankytojus. Sienų ir ribų nebrėžiantys oro linijų maršrutai į Vilnių iš Paryžiaus atskraidino erdvinių knygų kūrėją Eleną Seleną, iš Australijos – rašytoją Akviliną Cicėnaitę, iš Nyderlandų – skaitymo organizacijos „EURead“ atstovą Daaną Beeke. Metų pradžia vaikų literatūrai žadėjo neblogus laikus. Bet kovą viskas pasikeitė. COVID-19 pandemija, visuotinis karantinas sutrikdė įprastą gyvenimo tėkmę. Kasmet besisukantis ir besikartojantis kūrybinių veiklų ratas – suplanuota leidyba, knygų mugės, festivaliai, apdovanojimai, naujų knygų pristatymai, susitikimai su autoriais – visuotinis bendravimas, tiesioginiai santykiai,  kelionės – baigėsi. Pandemija pristabdė įprastą gyvenimą...

Nors daugelis leidėjų tvirtina turėję sunkumų dėl knygų pardavimo, bendras 2020 m. išleistų knygų skaičius nesiskiria nuo ankstesnių – 560 pavadinimų. Remiantis Lietuvos leidybos statistika, tai sudaro apie 15 proc. visos metinės Lietuvos knygų ir brošiūrų produkcijos. Vaikams ir paaugliams išleistos knygos pristato visą grožinės ir negrožinės literatūros temų spektrą, neaprėpiamą turinio įvairovę ir įspūdingą vizualinį vaizdą.  

Vaikų knygų leidybos priekyje – dvi leidyklos: „Alma littera“ ir „Nieko rimto“. Jos pernai išleido atitinkamai 128 ir 106 knygas, o tai sudaro bemaž pusę – net 42 proc. viso vaikų knygų srauto. „Alma littera“ yra didžiausia suaugusiųjų, vaikų ir paauglių literatūros leidykla Lietuvoje,  „Nieko rimto“ – viena iš nedaugelio, kurios specializacija vaikų ir paauglių knygų leidyba. Abi leidžia knygas visoms amžiaus grupėms, abi leidžia ir originaliąją literatūrą, ir vertimus, abi turi ryškius autorių  vardus, tarp kurių – Lina Žutautė, Akvilina Cicėnaitė, Jurga Baltrukonytė („Alma littera), Kęstutis Kasparavičius, Neringa Vaitkutė, Ignė Zarambaitė“ („Nieko rimto“). 

Kitos didžiosios Lietuvos leidyklos knygų vaikams išleido gerokai mažiau: „Tyto alba“ (19), „Baltos lankos“ (18), „Obuolys“ [i.e. Lectio divina, (9), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ir „Šviesa“ (po 6), „Sofoklis“ (3). Vaikų literatūros leidyklų apimtys taip pat mažesnės: „Vaiga“ (31),  „Debesų ganyklos“ (23), „Presvika“ (14), „700 eilučių“ (8), „Dominicus Lituanus“ ir „Garnelis“ (po 7), „Apkabink mėnulį“ ir „Aukso žuvys“ (po 6), „Tikra knyga“ (4), „Trys nykštukai“ (3), „Žalias kalnas“ (2). Knygų vaikams išleidžia ir spaustuvės, dizaino ir reklamos įmonės: RIDSALES kūrybinė spaustuvė (9), „Printėja“ (4), Standartų spaustuvė, „Diremta“  ir „Maketonas“ (visos trys po 1). Tarp vaikų knygų leidėjų buvo ir kūrybos studija „Solo“ (4), paramos ir labdaros fondas „Švieskime vaikus“ (6), Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vilniaus etninės kultūros centras ir bendrovė „Žemaitijos pienas“ (visos trys po 1), privatūs asmenys. Iš daugiau kaip 500 Lietuvoje užregistruotų leidėjų knygas vaikams pernai išleido 82. Suprantama, kad daugumai jų leidyba nėra pagrindinė veikla – net 50 teišleido po vieną dvi knygas.

Geografiniu vaikų knygų leidybos centru drąsiai galima vadinti Vilnių, nes čia susikoncentravusi didžioji leidyklų ir leidėjų dalis. Vilniuje išleista 76 proc. visų knygų. Kauno leidėjai išleido apie 20 proc., kitų regionų indėlis į vaikų knygų leidybą kuklus. Ankstesniais metais daugiau vaikams skirtų knygų išleisdavo Klaipėdos leidyklos („Druka“, S. Jokužio leidykla-spaustuvė ir kt.), bet pernai, deja, tepasirodė vos viena leidyklos „Verslas ir menas“ knyga, dvi knygas išleido Lietuvos jūrų muziejus.

Vaikams ir paaugliams skirtos knygos gali būti skiriamos į dvi grupes – grožinę ir pažintinę literatūrą. Grožinės literatūros dalis visais laikais buvo gerokai didesnė. Prie 2020 m. pažintinės literatūros, kurioje gausu mokslo faktų, dokumentikos, tikrovės vaizdų, realistinių iliustracijų ir fotografijų, priskirtina apie 80 knygų. Tačiau vaikų literatūroje yra nemažai ir grožinės literatūros kūrinių, kuriuose gausu pažintinių elementų. Todėl vaikų literatūroje įvertinti moksliškumo ir meniškumo santykį yra nemenkas iššūkis, nes kai kurie kūriniai tiesiog užima tarpinę padėtį tarp grožinės ir pažintinės literatūros.

Klasifikuodamos knygas pagal tematiką, bibliotekos remiamasi tarptautine, visas žinių sritis aprėpiančia bibliotekine-bibliografinė klasifikacija – UDK, kuri tinkama kompiuteriniam informacijos rūšiavimui. Todėl visos pažintinės knygos yra priskiriamos vienai ar kelioms mokslo šakoms.

Įsigalėjus visažiniam „Google“, bendro pobūdžio informacinių leidinių – universalių enciklopedijų – poreikis kiek sumažėjęs, bet enciklopedijos, žinynai, klausimynai ar vadovai įvairiais gyvenimo klausimais neišnyko – išleista 11 knygų („500 įdomiausių klausimų“, Aurore Meyer „Nerealus vadovas kūrybingoms ir šiuolaikinėms mergaitėms“, Christine Stahr „Kiekvienai protingai mergaitei“, Philipo Kieferio „Kiekvienam protingam berniukui“ ir kt.). Jau nusistovėjusi tendencija, kad jauniesiems skaitytojams daugiausia knygų leidžiama gamtos pažinimo tematika: apie gyvūniją, augaliją, vandens gelmes, kosmosą, klimatą, aplinkosaugą. Pernai jų pasirodė 18 („Mūsų pelėdos“, Lino Jonausko „Kur ieškoti rudojo lokio ir kiti nutikimai“, Stuarto Atkinsono „Kelionė po naktinį dangų“, Piotro Karski „Jūroje!“, Janine Eck „100 dalykų, kuriuos tu gali padaryti dėl Žemės“, Sabrinos Weiss „Vandenyno tyrinėtojai“ ir kt.).

Visuomenėje vis labiau ryškiau jaučiamos psichologinės problemos lėmė psichologijos mokslui priskiriamų knygų vaikams ir paaugliams gausėjimą. Išleistos 9 knygos apie emocijas, pasitikėjimą, savęs pažinimą, paauglystės problemas  („Mano didžioji emocijų knyga“, Mariaus Poškaus „Ką aš jaučiu“, Nielso van Hove „Aš galiu!“, Sharie Coombes „(Beveik) paauglės mergaitės knyga (kone) apie viską“, „(Beveik) paauglio berniuko knyga (kone) apie viską“ ir „Slibinas vardu Nerimas“ ir kt.). Įvairėja knygų, pristatančių pasaulio ar šalies regionų istoriją, geografines vietoves, formos (išleista 6). Vien apie Vilnių pernai pasirodė trys originalios, meniškos knygos (Rūtos Norkūnės ir Astos Kulikauskaitės „Vilnius. Vija ir Meška miestinėja“, Agnės Ulytės ir Monikos Vaicenavičienės „Gatvių susitikimai“, Justino Žilinsko ir Povilo Vincento Jankūno „Atgal į Vilnių!“). Skaitytojų dėmesio sulaukia ir įkvepiančios istorijos apie įžymybes, garsius mokslininkus, menininkus, kitus nepaprastus žmones, kurie siekė savo svajonių (išleistos 4: „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“, „Vakaro istorijos Lietuvos maištininkams berniukams“, Rosalbos Troiano „20 mergaičių, kurios pakeitė pasaulį“ ir „20 berniukų, kurie pakeitė pasaulį).

Pažintinių  knygų leidyba pagal tematiką, remiantis UDK, pavaizduota grafike.

Diagrama_1.jpg

Pažintinė literatūra pagal mokslo šakas

Grožinių knygų skirstymas pagal amžiaus grupes – sudėtingas reikalas, bet, ir nesilaikant  griežtų vertinimo kriterijų, aiškiai matyti, kad didžiausią knygų srauto dalį sudaro ankstyvajam skaitymui skirti leidiniai (40 proc.). Vaikų ir paauglių knygos sudaro atitinkamai po 30 proc.

Diagrama_2.jpg

Knygos pagal amžiaus grupes

Paprasčiausias ankstyvojo skaitymo knygų atpažįstamumo požymis  – iliustratyvumas. 0–7 metų vaikams skirtos knygelės yra ryškiaspalvės, išsiskiria formų, spalvų, iliustracijų įvairove, detalių gausa ir plačiąja prasme jos visos dažnai vadinamos paveikslėlių knygomis. Iš tiesų ši labai gausi knygų grupė yra ir bene pati įvairiausia – bežodės, žaislinės, tikros paveikslėlių knygos, iliustruoti eilėraščiai, pasakojimai, pasakos. (Į apskaitą neįtraukti iliustruoti edukacinio pobūdžio leidiniai, kuriuose yra labai mažai arba visai nėra teksto, bet čia galima piešti, spalvinti, rašyti, klijuoti lipdukus. Tokie leidiniai priskirti prie mokomųjų priemonių.)

Per 30 nepriklausomybės metų Lietuvoje ankstyvajam skaitymui skirtų knygų išleista tūkstančiai. 1990-aisiais  45 000 egzempliorių tiražu buvo išleista Richardo Scarry paveikslėlių knyga „Ką žmonės dirba visą dieną?“. Ši knyga atvėrė vartus į tikrą paveikslėlių knygų pasaulį ir daugumai parodė, kad knyga, kurioje mažai teksto, taip pat gali būti įdomi, įtraukianti, ugdanti. Nuolat kažką veikiantys Darbėnų miestelio gyventojai skatino vaikus įsižiūrėti į jų pasaulį ir taip plėsti savęs ir pasaulio pažinimą. Šis leidinys tapo daugelio nepriklausomoje Lietuvoje gimusių vaikų (ir jų tėvų) laisvalaikio veiklos knyga. Netrukus ji vėl buvo pakartota 30 000 egzempliorių tiražu, paskui, vidutiniškai kas dveji metai, nuolat perleidžiama, o pernai išleista jau 13-ą kartą. 

Ankstyvajam skaitymui skirtos žaislinės knygos vis gražėja, įvairėja. Jų galima atrasti vis įdomesnių formų ir dizaino, su kitokio stiliaus iliustracijomis, sukuriama naujų priedų, techninių efektų. Dauguma 0–2 metų vaikams skirtų leidinių yra labiau žaislai nei knygos. Pavyzdžiui, kūdikiams skirtos vonios knygelės „Kas gyvena kaime“ ir „Smagu plaukti“ pilnos  staigmenų –  jas įmerkus į vandenį, balti lopinėliai tampa spalvoti. Ingela Arrhenius savo knygelėse „Kur šuniukas?“ ir „Kur liūtas?“ pasislėpusių gyvūnėlių kviečia ieškoti po medžiagėlėmis, o kartoniniuose knygelių „Katės“, „Šunys“, „Linksmi laukiniai gyvūnai“, „Žavūs žėrintys vienaragiai“ puslapiuose yra dar daugiau papildomų elementų: vaikai gali paglostyti šuns ar katės kailio imitaciją, paliesti kažką neįprasta – žvilgančius žuvies žvynus, minkštą flamingo sparnelį, gruoblėtą krokodilo odą, žėrintį vienaragio ragą ar pūkuotus vaivorykštės spalvų karčius. Dauguma iliustruotų knygelių padeda mažiesiems pažinti aplinką, pasaulį („Augintiniai“, „Ūkio draugai“, Jane Foster „Naminiai gyvūnai“ ir „Kas čia lekia?“, Sebastieno Brauno „Pažiūrėk ir pasakyk, ką matai pajūryje“) ar formuoti įgūdžius bei įpročius (Katharinos Bensch „Pelytė valosi dantukus“ ir „Šuniukas eina ant puoduko“, Pierre’o Delye ir Céciles Hudrisier „Į lovytę“ ir „Ką tau skauda?“, Jameso Maclaine’o ir Rosie Reeve „Pelytės Merės mandagumo mokyklėlė“). 

Jau nieko nestebina užsienio autorių sukurtos žaislinės knygelės su garsais („Kur važiuoja mašinos“ – su 30 tikroviškų transporto garsų, „Mū mū ū ū“, „Miško garsai“, „Mano diena“ – klausyk garsų ir mokykis pažinti laikrodį, „Spragtukas“ – spausk natą ir išgirsi P. Čaikovskio muziką). Beje, jau ir lietuvių dailininkai kuria tokias knygeles, kur, paspaudus atitinkamą vietą ar mygtuką, pasigirsta garsai ar ištisi įgarsinti eilėraščiai („Du gaideliai“ – dail. Ieva Zalepugaitė, „Drum drum drumbacėlė“ – dail. Greta Alice, „Kai Mėnulyje buvau“ – dail. Agnė Nananai, „Kiškių troleibusai“ – dail. Vilija Kvieskaitė). Vartant knygą „Skambanti ABC“, mokyti abėcėlės galima ne tik perskaitant skambius Antano A. Jonyno posmus ir žiūrint Linos Eitmantytės-Valužienės iliustracijas, bet, atsisiuntus programėlę, klausyti muzikinio teksto įgarsinimo. Muzikos garsai lydi ir paveikslėlių knygą „Laukinė simfonija“, kurios tekstą ir muziką sukūrė vaikų literatūroje debiutavęs bestselerio „Da Vinčio kodas“ autorius Danas Brownas.

Viena iš praėjusių metų naujienų – keletas originalių kartoninių knygelių. Saugiais, apvalintais kampais knygų patiems mažiausiems (0–2 metų) leidybą Lietuvoje paskatino Pirmosios knygos konkursas, kurį 2019 m. paskelbė akcijos „Knygų startas“ organizatoriai. Šio konkurso nugalėtojos Indrės Zalieckienės knygą „Kapt kapt kapt“ išleido akcijos organizatoriai, o vėliau kitose leidyklose buvo išleisti ir kitų konkurso dalyvių darbai: Algimanto Stankevičiaus ir Ingos Dagilės „Kas kaip miega?“, Kotrynos Zylės „Mažas kaip vabalėlis“, Kristinos Rinkevičiūtės ir Monikos Šlančauskaitės „Čia – pradžia, čia – ne pabaiga“, dar viena I. Zalieckienės knygelė „Kapt kapt kapt mieste“.   

Knygų rinka perpildyta margaspalvių knygelių mažiesiems ir iš didžiulio srauto darosi nelengva atsirinkti tai, kas įtaigu, profesionalu, meniška, sudomins ir ugdys vaiką. Nors dabartiniame gyvenime vizualinė informacija tampa dominuojanti, literatūros specialistai visuomet atkreipia dėmesį į tas paveikslėlių knygas, kuriose harmoningai derinama vizuali ir verbali informacija, kur iliustracija ne pakartoja, bet papildo tekstą, kai juntamas jų ryšys. Tuomet ir skaitytojas (dažnu atveju tai būna duetas – vaikas ir suaugusysis) iš tokios paveikslėlių knygos gauna daugiau: paprasčiau „perskaito“, interpretuoja, lengviau suvokia kūrėjų perteiktą pasakojimą.

Paveikslėlių knygose plačiai vaizduojama vaiko kasdiena, šeimos tarpusavio santykiai. Tokių knygų poreikį puikiai iliustruoja garsios škotų vaikų knygų kūrėjos Debi Gliori knygelės „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“ leidyba – nuo 2012-ųjų ji išleista jau aštuoniskart. Susidomėjimo sulaukia knygelės apie jausmus ir būsenas: meilę, draugystę, rūpestį, vienatvę, liūdesį (Przemysławo Wechterowicziaus ir Emilios Dziubak „Mama, kur Tu?“ ir „Apkabink mane“,  Lucy Rowland ir Kate Hindley „Riteris, kuris pasakė „Ne!“, Alison Jay „Bitė ir aš“, Giorgio Volpe ir Paolo Proietti „Prieš užmiegant“, Davide’o Calì ir Marco Somà „Pelkinukas“, Kobi Yamados ir Gabriellos Barouch „Galbūt“, Roxane Marie Gallie ir Seng Soun Ratanavanh „Mijuki, laikas miegoti“). Apie tarpusavio santykius nevengia kurti ir Lietuvos autoriai. Apie vaikus kartais aplankantį pavydo ir pasipuikavimo jausmą vaizduojama naujojoje Linos Žutautės knygoje „Kakė Makė ir baisi neteisybė“, draugiškumo pamoką knygoje „Tukas mokosi dalintis“ kuria rašytoja  Danguolė Kandrotienė ir Dainius Šukys,  o naujoji Indrės ir Martyno Pavilonių serijos „Marmiai“ knyga seka istoriją apie beribę tėvų meilę.

Vaikams kuriama ne tik apie šviesius ir linksmus dalykus, bet ir apie skausmą, senatvę (Josepho Coelho ir Allison Colpoys „Jei visas pasaulis būtų...“, Martino Baltscheito „Apie lapiną, kuris pametė protą“). Jau išleidžiama knygų, kur paprastais žodžiais ir kasdienėmis situacijomis bandoma parodyti vaikui, kokią įtaką daro besaikis vartojimas, neatsakingas požiūris į gamtą, aplinką (Debi Gliori „Kaip išmokyti drakonus Žemę tausoti“, Zoë Tucker ir Zoe Persico „Greta ir milžinai“). Ir Lietuvos kūrėjai imasi vis sudėtingesnių temų. Marius Marcinkevičius nusprendė, kad paveikslėlių knyga gali vaikams pasakoti apie Holokaustą ir kartu su Inga Dagile sukūrė knygą „Akmenėlis“, kur vaiko akimis perteikiamas Vilniaus žydų gyvenimas Antrojo pasaulinio karo metais.

Dabartinę lietuviškų paveikslėlių knygų gausą ir įvairovę lemia tai, kad knygos meno srityje dirba labai daug talentingų menininkų. Prieš du dešimtmečius beveik nebuvo lietuviškų paveikslėlių knygų. Tiesa, talentingais dailininkais, knygų iliustruotojais Lietuva garsėjo visais laikas. Antrojo tūkstantmečio pradžioje knygas vaikams iliustravo žinomi dailininkai, garsūs ir įvertinti knygų iliustruotojai Rimvydas Kepežinskas. Irena Žviliuvienė, Živilė Žviliūtė, Irena Daukšaitė-Guobienė, Jūratė Račinskaitė, Marius Jonutis, Eglė Gelažiūtė, Gediminas Jocius ir kt. Bet tuomet buvo vos vienas kitas atvejis, kai tas pats žmogus ir rašo tekstus, ir iliustruoja (pavyzdžiui, Leonardas Gutauskas). Paskui pasireiškė tendencija, kai vis daugiau dailininkų ėmė sėsti ant dviejų kėdžių. Autorines knygas pradėjo kurti Sigutė Ach, Laisvydė Šalčiūtė, Paulius Juodišius, M. Jonutis. O dabar jau visi įpratę, gal net nežino, kad daugelis aktyviai knygas kuriančių autorių – L. Žutautė, K. Kasparavičius, Ieva Babilaitė, Rasa Joni, K. Zylė, M. Vaicenavičienė – yra profesionalūs dailininkai. O šiame dešimtmetyje į vaikų literatūrą plūstelėjo nauja dailininkų, iliustruotojų, dizainerių banga: I. Dagilė, A. Kiudulaitė, Rasa Jančiauskaitė, A. Nananai, V. Kvieskaitė, Marija Smirnovaitė, M. Pavilonis, G. Alice, Tania Rex, Reda Tomingas, Lina Itagaki.

Nors Lietuvoje turime daug vaikų knygų kūrėjų, visa originalioji kūryba – paveikslėlių knygos, eilėraščiai, realistiniai pasakojimai ir apysakos, literatūrinės pasakos, fantasy žanro ir pažintinio pobūdžio knygos – sudaro tik apie 32 proc. Tokia originaliosios literatūros proporcija – maždaug trečdalis metinio vaikų knygų srauto – nežymiai varijuoja jau du dešimtmečius. (Apie naujausias lietuvių autorių knygas galima paskaityti žurnale „Rubinaitis“ (2021, Nr. 1.)

Diagrama_3.jpg

Originaliosios ir verstinės literatūros pasiskirstymas

Verstinė literatūra dominuoja, ji įdomi, skaitoma. Pernai sulaukta vertimų iš 14 pasaulio kalbų (į apskaitą įtraukti ir pakartotiniai vertimai). Daugiausia verčiama iš anglų kalbos – daugiau nei pusė visų vertimų. Vertimai iš didžiųjų kalbų – anglų (56 proc.), vokiečių (8 proc.), prancūzų, italų (po 4 proc.) ir ispanų (2 proc.) – sudaro knygų daugumą. Atmetus nedidelę dalį knygų, kurių originalo kalba nenustatyta (apie 11 proc., tai – daugiausia ankstyvajam skaitymui skirtos knygelės, kuriose nepateikiami tikslūs leidybiniai duomenys), likusiųjų tautų literatūra sudaro apie 15 proc.

Iš tų likusiųjų minėtinas Šiaurės ir Baltijos šalių regionas, kurio literatūra Lietuvos skaitytojus pasiekia kasmet: švedų knygų – 15, suomių – 6, norvegų – 4, latvių – 2, danų ir estų – po vieną. Dalis jų – pakartotinai išleisti Astridos Lindgren, Tove Jansson, Sveno Nordqvisto, Marko Leino, Majos Lunde, Hanso Christiano Anderseno kūriniai. Kita dalis – mums jau pažįstamų autorių: Kristinos Ohlsson, Katarinos Mazetti, Martino Widmarko, Henriko Tammo, Elinos Hirvonen, Nadjos Sumanen, Timo Parvelos, Marios Parr, Inesės Zanderes, Zanės Zustos – naujos knygos.

Dar viena šalis, prie kurios vaikų literatūros kasmet galime prisiliesti vis labiau, – Nyderlandai. Ankstesniais metais būdavo leidžiamos vos kelių autoriųAnnie M. G. Schmidt,  Paulo van Loono ir Toscos Menten kūriniai, bet pernai pasirodė 10 nyderlandų rašytojų knygų, tarp kurių nemažai Lietuvai naujų autorių: Carry Slee, Lysette van Geel, Annos Woltz, Brigitte Minne, Annet Huizing, Cajos Cazemier, Martine Letterie  ir kt.

Naujų vertimų iš rusų kalbos pastaraisiais metais sulaukiama itin retai (2018–2020 m. laikotarpiu išleisti vos keturi), statistika dažniausiai fiksuoja tik rusų klasikos pakartojimus (Sergej Kozlov „Ežiukas rūke“, Samuilas Maršakas „Katės namai“). O keli vertimai – iš čekų, serbų, kroatų, katalonų kalbų – būtent nauji, šiuolaikinių autorių kūriniai, primenantys, kad ir tose šalyse egzistuoja vaikų literatūra, mums beveik nepažįstama, bet visai geros kokybės.  

Naujų vertimų skaičius santykinai priklauso nuo ta kalba aktyviai verčiančių vertėjų ir kaip dažnai jie verčia vaikų literatūros knygas. Jau minėtos olandų literatūros pagausėjo, kai prie jau vaikų literatūroje žinomų Antano Gailiaus ir Rimos Dirsytės prisijungė vertėjos Birutė Avižinienė, Jolita Urnikytė ir kt. Prie lenkų vaikų literatūros gausinimo Lietuvoje aktyviai prisideda vertėjai Birutė Jonuškaitė ir Kazys Uscila, prie knygų iš švedų kalbos – Elžbieta Kmitaitė ir Mantas Karvelis, iš suomių –  Viltarė Urbaitė ir Aida Krilavičienė,  italų – Laura Vilkaitė.

Labai daug gerų vokiškai rašančių autorių knygų vaikams ir jaunimui yra išvertę kūrybingi  vertėjai, kurių darbai ne kartą įvertinti tarptautiniais ir šalies apdovanojimais, – tai Rūta Jonynaitė ir Teodoras Četrauskas. Deja, pernai pasirodė tik po vieną jų vertimą, o naujų vertėjų iš vokiečių kalbos vaikų literatūros lauke beveik nematyti. Gerai, kad tą tuštumą kompensuoja ypatingu produktyvumu stebinanti vertėja Indrė Dalia Klimkaitė, kurios pernykščiame kūrybos sąraše net devyni nauji vertimai. (!)

Vertimų iš anglų kalbos sąraše – didžiulė įvairovė: čia ir nauji autorių vardai, naujos jau pažįstamų rašytojų knygos, populiarių knygų pakartojimai. Anglakalbėje literatūroje dominuoja anglų ir amerikiečių literatūra. Iš kitų tautų literatūros – vos keletas knygų: australų autorių Timo Cahillo vertimas „Mažasis Timis – futbolo žvaigždė“, Aarono Blabey „Blogiukai“, Johno Flanagano knygos; kanadiečių autoriaus Kennetho Oppelio kūrinio „Pusiau brolis“ vertimas; airių – Patricios Forde „Paskutinis žodis“, Johno Boyne’o „Berniukas dryžuota pižama“, Juliano Gough „Keisti kiškio įpročiai“ ir „Genys varo iš proto“; Naujosios Zelandijos rašytojos Joy Cowley „Antis patrankoje“. Gausus vertėjų iš anglų kalbos sąrašas, kuriame netrūksta jaunų, patyrusių ir labai patyrusių vertėjų pavardžių: tai – Vaiva Būgaitė, Tomas Einoris, Viktorija Uzėlaitė, Viltaras Alksnėnas, Danguolė Žalytė, Ina Jakaitė, Lina Būgienė, Rolanda Strumilienė, Emilija Ferdmanaitė, Saulius Repečka ir kt. Tarp vertėjų pastebime vis daugiau rašytojų ir rašančių žmonių pavardžių – Eugenijus Ališanka, Sigitas Parulskis, Vytautas Varanius, Julius Keleras, Vainius Bakas ir kt.

Diagrama_4.jpg

Vaikų ir paauglių knygų vertimai

Kas penkta pasirodžiusi vaikų ir paauglių knyga yra ne naujas, bet pakartotinis leidimas. Daugybė knygų būna išleidžiamos pirmą ir vienintelį kartą, bet kartais vieno leidimo nepakanka ir netrukus išleidžiamas papildomas tiražas arba knyga kartojama jau kitais metais. Kas turi daugiausia šansų sulaukti pakartotinių laidų? Į pakartotinai išleistų knygų grupę patenka kelių kategorijų knygos. Pirmiausia tai – klasikos kūriniai: tikroji, senoji klasika, dėl kurios klasiškumo jau nediskutuojama. Pripažinimo sulaukę ir populiarumo nepraradę senosios klasikos kūriniai dažnai perleidžiami įvairiais variantais ar formomis: originalai,  adaptuoti, sutrumpinti, dvikalbiai, iliustruoti kūriniai ar tekstai be iliustracijų. Pavyzdžiui, pernai išėjo du Antoine’o de Saint-Exupéry kūrinio „Mažasis princas“ leidimai – originalus leidimas su autoriaus iliustracijomis ir dvikalbis – lietuvių ir anglų kalbomis; du skirtingi Danielio Defoe „Robinzonai Kruzai“ – skirtingi vertimai su skirtingų dailininkų iliustracijomis.  

Pernai ir vėl – penktą, šeštą, dešimtą ar dvidešimtą kartą – pasirodė geriausi Frances Hodgson Burnett, J. R. R. Tolkieno, Carlo Collodi, L. M. Alcott, Annos Sewell, Kennetho Grahamo, Hugho Loftingo, A. de Saint-Exupéry kūriniai. Prie senųjų klasikų pelnytai rikiuojasi šiuolaikiniais klasikais vadinami autoriai, parašę puikių kūrinių XX a. pabaigoje: T. Jansson, A. Lindgren, Otfriedas Preussleris, Roaldas Dahlas, E. B. White’as, Philippa Pearce. Dauguma jų knygų pirmąkart buvo išleistos jau nepriklausomoje Lietuvoje, bet jas pamėgo ir noriai skaito jau kelios kartos. Jau kelis dešimtmečius susidomėjimo nepraranda ir dabarties autorių – S. Nordqvisto paveikslėlių knygos, Phillipo Pullmano trilogija, J. K. Rowling „Haris Poteris“. Atrodo, kad šios knygos nebus pamažu praeinanti literatūros mada ir galutinai atras savo vietą klasikos knygų lentynoje. Bet yra knygų, kurių populiarumas su laiku blėsta. Vienu laikotarpiu populiarius ir dažnai kartojamus leidimus išstumia nauji, aktualesni kūriniai. Dar visai neseniai visi vaikai skaitė „Raganą Lilę“, o dabar populiariosios vaikų lektūros viršūnėje tūkstantiniais tiražais skaičiuojamos Dawido Walliamso knygos, Jeffo Kinney „Nevykėlio dienoraštis“, Rachelės Renée Russell „Prietrankos dienoraštis“.

Iš dabarties lietuvių autorių, kurių knygos dažniausiai kartojamos, susidarytų toks penketukas: Vytautas V. Landsbergis, Tomas Dirgėla, K. Kasparavičius, Selemonas Paltanavičius ir L. Žutautė. Dažnesniais pastarųjų metų leidimais išsiskyrė Evelinos Daciūtės ir A. Kiudulaitės paveikslėlių knyga „Laimė yra lapė“ bei Jurgos Vilės ir L. Itagaki „Sibiro haiku“ (2020-aisiais – 6-as leidimas). 

Kartojamų leidinių grupėje neretai atsiduria pirmųjų skaitinių knygos: skiemenuoti kūriniai (Skie-me-nuo-tos pa-sa-kos“, serija „Skaitymas skiemenimis“), eiliuoti, kelioms kartoms pažįstami, žaismingi, lengvai įsimenami kūriniai: Eduardo Mieželaičio „Zuiki Puikis“, Violetos Palčinskaitės rinkinys „Vaikų kambarys“, Kosto Kubilinsko eilėraščiai.

Pakartotinai leidžiamų knygų sąraše dažnos ir proginės – Kalėdų knygos. Kadangi gamtos ratas sukasi, tokių knygų žmonės ieško kasmet. Dažniausiai jos pasirodo prieškalėdiniu laikotarpiu. Kai kuriomis prekyba pasibaigia net anksčiau. Taip pernai nutiko su nauja K. Kasparavičiaus knyga „Kalėdos! Kalėdos!“. Lapkričio mėnesį 3000 egz. tiražu išleista knyga buvo išparduota per keletą dienų. Išvada – pakartotinis leidimas privalomas.

Pernai įvairioms amžiaus grupėms buvo išleista bent 10 knygų Kalėdų, žiemos tematika. Sunku nuspėti, ar išpopuliarės naujieji kūriniai – „Kalėdinės dainelės“, Tomo Fletcherio „Kalėdozauras ir Žiemos Ragana“, Matto Haigo „Tėtušis Kalėda ir aš“, Giacomo Papi „Broliai Kalėdos“, kai su Kalėdomis labiau asocijuojasi jau ilgesnę leidybos istoriją skaičiuojantys šie kūriniai: M. Leino „Kalėdų istorija“ (5-as leidimas), Charleso Dickenso „Kalėdų giesmė“ (keli pilni ir keli adaptuoti leidimai) ar klasikinė H. Ch. Anderseno pasaka „Sniego karalienė“ (keli leidimai su skirtingomis iliustracijomis). Gali būti, kad kalėdinių knygų kolekcijoje įsitvirtins puošni norvegų rašytojos M. Lunde knyga „Sniego sesė“. Ji Lietuvoje buvo įvertinta kaip reikšmingiausias 2019 m. vaikų literatūros vertimas, po metų tiražas pakartotas. Ši nuostabi priverčianti sustoti, nusiraminti istorija apie džiaugsmą ir liūdesį daugeliui praskaidrino pandeminių Kalėdų nuotaiką. 

Koronaviruso paženklinti 2020-ieji buvo kitokie. Nelengvi, bauginantys, smarkiai sujaukę įprastą gyvenimo ritmą. Bet metai buvo palankūs skaityti. Ir geros vaikų literatūros pernai išleista pakankamai. „Knygos yra super“, – netekęs galimybės skaityti rėš Laumiukas iš Danielos Fischerovos knygos „Blogykla“. O Jasminkos Petrović knyga „Viskas bus gerai“ primins, jog kad ir kas nutiktų, visada ateina rytas ir pradeda švisti.  

Parengė Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus specialistė Roma Kišūnaitė